Kovo pabaigoje Raseiniuose, Marijampolėje ir Kaune buvo surengtos trys konferencijos „Partnerystės principų diegimo skatinimo akcijos“, kuriose projekto „DARBDAVIŲ IR DARBUOTOJŲ SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS GEBĖJIMŲ UGDYMAS IR KOLEKTYVINIŲ DARBO SANTYKIŲ TOBULINIMAS KAUNO IR MARIJAMPOLĖS APSKRITYSE“ (projekto Nr. VP1-1.1-SADM-02-K-01-007) dalyviai analizavo socialinio dialogo reikšmę kolektyviniuose darbo santykiuose ir sprendė praktines užduotis, kaip kolektyvinių sutarčių nuostatos taikomos konkrečiose situacijose.
Pasak Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovo, projekto vadovo Aivaro Kniežos, socialinio dialogo sąvoka atsirado ne taip seniai, 1985 m. Europos Sąjungos sutartyje, o nuostatų diegimas ES teisėje pradėtas 1991 m. Tam tikras proveržis įvyko tik 2001 m., kai socialiniu dialogu susidomėjo profsąjungos ir darbdavių organizacijos.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos Kauno regioninio centro pirmininkas Ramūnas Narbutas svarsto: ar Lietuvoje negalim, ar nenorim susitarti dėl kolektyvinių darbo santykių? Lietuva yra ES narė, o Lisabonos sutartyje ir Darbuotojų pagrindinių teisių chartijoje yra aptarti ir socialinio dialogo klausimai. Lietuva yra įstojusi į Tarptautinę darbo organizaciją, kuri siekia stiprinti socialinį teisingumą, o vienas iš jos strateginių tikslų – socialinis dialogas ir trišalis bendradarbiavimas. Mūsų valstybė yra ratifikavusi 41 TDO konvenciją.
Taip, pasak R. Narbuto, yra“danguje“, gi „ant žemės“ – kur kas sudėtingiau. Lietuvoje praktiškai nevyksta kitokių kolektyvinių derybų, išskyrus įmonės lygiu. Bet ir jų aprėptis – labai menka. „Prasčiausia taika yra geriau už geriausią karą“, – pabrėžė R. Narbutas. Konfliktai dažnai sprendžiami taip: lagaminas į rankas ir į lėktuvą.
„Kas svarbiausia šeimoje, įmonėje, valstybėje? Tvarumas, perspektyva ir gyvenimo bei darbo kokybė. Tam reikia pasitikėjimo, atsakomybių pasiskirstymo partnerystės principais. Dialogo kultūra formuojasi lėtai, tai nelengvas procesas, kuriame turime mokytis“, – kalbėjo Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius dr. Vytautas Šileikis.
Jurgita Pranculytė, jau dešimt metų dirbanti vienoje Didžiosios Britanijos profsąjungų organizacijoje, buvo užbombarduota konferencijų dalyvių klausimais apie tai, kaip ginamos darbuotojų teisės Didžiojoje Britanijoje, kodėl būtina tapti profsąjungos nariu, kaip ginami eilinio nario interesai ir kt.
Konferencijų antroji dalis buvo skirta praktinėms užduotims. Šiuos mokymus organizavo konsultacijų kompanija „SDG“. Buvo analizuojama, ar teisingai ir teisėtai konkrečiose situacijose pasielgė darbdavys, kokie punktai gali, o kurie negali būti numatyti kolektyvinėse sutartyse, kurie darbo teisės teiginiai yra teisingi, o kurie ne.
Kaip sudaryti kolektyvines sutartis, kas jose turi būti numatyta, kaip spręsti konfliktus ir derėtis, projekte mokosi 777 Kauno, Marijampolės ir Raseinių įmonių bei įstaigų darbuotojai. Tai AB „Ortopedijos technika“, UAB „Liningas“, Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro, Marijampolės autobusų parko ir parko profsąjungos, Marijampolės kolegijos, Marijampolės profesinio rengimo centro, Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos Marijampolės savivaldybės susivienjimo, UAB „Mantinga“, Raseinių technologijos ir verslo mokyklos, UAB „Danspin“ atstovai, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų darbuotojai.
Projekto pabaigoje bus pasirašyta viena teritorinė ir aštuonios kolektyvinės sutartys.
