Naujam ES finansavimo periodui įsibėgėjant, didesnį pagreitį įgauna Europos Sąjungos Švietimo ir Kultūros direktorato iniciatyva reformuoti šalių narių profesinio ugdymo sistemas, priartinant jas prie veiklos pasaulio poreikių. Tai reiškia daugiau dėmesio skirti mokinių praktinių įgūdžių ugdymui verslo įmonėse ir darbo vietose, susijusiose su būsima profesija.
Eurochambres – Europos Pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacija – kaip vieną iš priemonių šiam tikslui pasiekti šių metų balandžio 29 d. organizavo konferenciją „Didžios pameistrystės smulkiajame versle“, kuri vyko Europos Ekonominių ir socialinių reikalų komitete (EESC) Briuselyje. Joje dalyvavo ir pagrindinį pranešimą skaitė Androulla Vassiliou, Europos komisarė, atsakinga už švietimą, kultūrą ir jaunimo reikalus. Konferencijos darbui vadovavo Eurochambres generalinis sekretorius Arnaldo Abruzzini, pranešimą skaitė Eurochambres prezidentas Richard Weber. Penki pranešėjai – EK Švietimo ir mokslo direktorato Antro skyriaus, atsakingo už suaugusiųjų švietimą, profesinį rengimą bei Erasmus+ programą, vadovė Dana Carmen Bachmann, Vengrijos bei Liuksemburgo PPAR atstovai, Ispanijos nuolatinės atstovybės prie ES atstovė švietimui bei Rasa Zygmantaitė, EfVET generalinė sekretorė – pristatė konferencijos temą bei dalyvavo diskusijoje.
Pagrindinis konferencijos akcentas – profesinio ugdymo ir verslo santykiai, siekis suartinti šias dvi sistemas, nuo kurių sklandaus darbo priklauso didelė dalis ES ekonomikos. Eurokomisarė bei Švietimo direktorato skyriaus vadovė pabrėžė, jog ES lygiu yra priimti pagrindiniai politiniai sprendimai bei sukurti įgyvendinimo mechanizmai, sąlygojantys šių dviejų sričių sinergiją geresniam praktinio mokymo rezultatui pasiekti. Tai ECVET – Europos kreditų perkėlimo sistema, EQF ir NQF – ES bei nacionalinės kvalifikacijų sąrangos, EQAVET – kokybės užtikrinimo profesiniame ugdyme praktinė priemonė. Tai ir Erasmus+ programa, užtikrinanti galimybę pirminio bei tęstinio profesinio mokymo programų mokiniams stažuotis užsienio šalyse bei leidžianti profesinio mokymo specialistams tobulinti profesines kompetencijas ES ir už jos ribų.
Antra vertus, ES šalių narių švietimo sistemos labai skirtingos, kaip ir skirtingas dėmesys skiriamas profesiniam bei praktiniam mokymui. Lietuvoje vis dar išsigąstama vos išgirdus žodį „dualinis“ mokymas, nors jau seniai aišku, kad niekas nesirengia tiesiogiai perkelti vienos šalies modelio į kitą, o ir apskritai pats procesas, prasidėjęs Briugės deklaracija (2010-12-07) bus ilgas ir truks tol, kol bus visiškai išdiskutuota terminai, sąlygos, šalių galimybės bei edukacinis-ekonominis kontekstas. Kitaip jokios reformos neduos laukiamų rezultatų.
Deja, visos Europos mastu vis dar jaučiamas nesusikalbėjimas tarp šių dviejų svarbių ekonominių sektorių ir pačių sektorių viduje. Kalbant apie smulkaus ir vidutinio verslo pareigą remti specialistų rengimą, Vokietijos ir kai kurių kitų ekonomiškai stiprių šalių atstovai teigia, jog SVV privalo pats remti mokymo procesą, nes tik jis žino, kokių specialistų jam reikia. Kita vertus, iš praktikantų bei didesnio kiekio geriau parengtų specialistų įmonės visuomet gauna ekonominę grąžą jei ne trumpuoju, tai ilguoju periodu. Be to, būti akredituota įmone, galinčia organizuoti savo srities specialistų praktinį mokymą, kiekvienam verslo subjektui turi būti prestižo reikalas, viena iš įvaizdžio dalių. Tuo tarpu mažiau išvystytų ekonomikų, regionų, specifiškai smulkesnio verslo atstovai pasisako už tai, kad valstybė finansuotų specialistų rengimą visa apimtimi – ar tai būtų teorinis mokymas ugdymo įstaigoje, ar praktinis mokymas įmonėje ar kitoje mokymo bazėje.
Beje, 2013 birželio mėnesį, besirengiant Europos Pameistrystės aljansų priemonės atidarymui, EK Švietimo direktoratas kartu su ACVT (PRPK: profesinio rengimo patariamuoju komitetu), parengė ir išleido puikią studiją „Darbinis mokymas Europoje. Praktika ir politinės gairės“, kurioje pateikiamas išsamus Europos profesinio ugdymo sistemų skerspjūvis. Šiame leidinyje pateikiamos trys pagrindinės darbinio ar praktinio mokymo Europoje rūšys. Pirma, tai yra pameistrystė, paprastai atpažįstama kaip tipiškas vokiškasis/austriškasis dualinis mokymas, kuriame verslo įmonės yra pilnai integruotos į profesinio rengimo sistemą ir mokymus vykdo kartu su mokymo institucijomis. Antra rūšis – tai mokyklinis darbinio mokymo metodas, kur teorinio mokymo periodai mokyklose natūraliai keičiami praktiniu mokymu darbo vietose. Toks praktinio mokymo laikas užima mažiau nei 50 % viso mokymo (paprastai 25-30 % ar net mažiau) ir leidžia mokiniui natūraliai pereiti iš mokyklinės į darbinę aplinką. Toks metodas daugiausia taikomas Nyderlanduose, Danijoje ir kt. Trečioji rūšis – tai praktinis mokymas, integruotas į mokyklos sistemą, kai praktinis mokymas vykdomas klasėse, laboratorijoje, mokymo centruose. Įdomu pastebėti, jog palyginamojoje lentelėje apie praktinio mokymo įstaigų ir įmonių bendradarbiavimą Lietuva yra pačiame sąrašo gale (0,03 %) palyginus su Vokietija (53 %), ar Suomija (57 %).
Rasa Zygmantaitė, konferencijoje atstovavusi EfVET organizacijai, kurios nariu nuo 2005 metų yra Marijampolės profesinio rengimo centras, nepraleidžia progos iškelti Lietuvos profesiniam rengimui aktualių klausimų bei kviesti atsakingus politikus ir programų kūrėjus įsiklausyti į kiekvienos šalies poreikius bei realijas. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių profesinio ugdymo įstaigoms svarbus specialistų profesinių kompetencijų gilinimo bei kvalifikacijų atnaujinimas, ypač tose srityse, kur vyrauja naujausios technologijos; darbo vietų užtikrinimas praktinio mokymo mokytojams ir meistrams (aišku, tuo pačiu atnaujinus jų atitinkamas technologines žinias), pereinant prie glaudesnio bendradarbiavimo su įmonėmis.
Bet visų svarbiausia, kaip sako profesinio rengimo direktorius Vidas Juozas Šalaševičius, užtikrinti moksleivio bendrųjų gebėjimų ugdymą. Juk mokykla moko ne tik profesijos, bet ugdo visapusišką, pilietišką asmenybę. „Pameistrystė Lietuvoje, kaip ją mes suprantame, gali būti pritaikoma tęstiniam profesiniam mokymui. T.y., kai žmogus, jau turintis pagrindinį išsilavinimą, nori įsigyti naują profesiją. Tikriausiai kol kas nesitikėtume, kad valstybė, kaip Liuksemburge, mokėtų pameistriui 2000 eurų stipendiją visą mokymosi laikotarpį, kurios dalį, gaudamas ekonominę grąžą, sumoka pats verslininkas. Tačiau reforma pajudėjo, ir mums nevalia laukti, kol visus darbus už mus atliks kiti, o mes pasinaudosime kitų šalių gerove. Juk galų gale ta gerovė išvilioja iš Lietuvos mūsų jaunimą, todėl jei nesuskubsime atsinaujinti, vėliau tiesiog nebeliks, ką reformuoti“, – sako Rasa Zygmantaitė, MPRC vystymo skyriaus vedėja, EfVET generalinė sekretorė.
