Arbitražas – alternatyvus ginčų sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys susitaria savo tarpusavio ginčus spręsti kreipiantis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą trečiąjį asmenį ar asmenis.
Tai lankstus, operatyvus ir ekonomiškas verslo ginčų sprendimo būdas. Šalys gali susitarti dėl proceso kalbos ir vietos, arbitrų skaičiaus bei jų skyrimo tvarkos, ginčams spręsti taikytinos teisės. Svarbu tai, kad arbitražo sprendimai turi tokią pat teisinę galią, kaip ir valstybės teismų priimti dokumentai. Jie yra pripažįstami ir, esant poreikiui, priverstinai vykdomi daugiau nei 130 pasaulio valstybių (prie Niujorko 1958 m. konvencijos „Dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo“ prisijungusiose valstybėse).
Arbitražu ginčus sprendžia arbitrai. Paprastai šalys iš anksto sutaria dėl jų skaičiaus, kvalifikacijos ir patirties. Tai autoritetingi, pripažinti konkrečių sričių specialistai, galintys sąžiningai, kokybiškai ir operatyviai išspręsti ginčus. Nors jie procesą organizuoti gali ir savarankiškai (ad hoc arbitražas), vis dėlto dažniausiai arbitražo procesą administruoja ir nuolatinės komercinio arbitražo institucijos (institucinis arbitražas).
Pagal VĮ Registrų centro duomenis Lietuvoje įregistruotos 5 nuolatinės komercinio arbitražo institucijos. Duomenis apie savo veiklą viešai teikia Vilniaus komercinio arbitražo teismas
, įkurtas 2003 m. spalio 27 d. (kai reorganizuoti ir sujungti Arbitražo teismas prie asociacijos „Tarptautiniai prekybos rūmai Lietuva“ ir Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas) ir Lietuvos arbitražo teismas
, įkurtas 2010 m. sausio 19 d.
