• Naujienos
  • Dėl pakuočių ir pakuočių atliekų teisinės sistemos tobulinimo

    Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija (toliau – LPPARA), dalyvaudama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos darbo grupės „Dėl pakuočių ir pakuočių atliekų teisinės sistemos tobulinimo“, kurioje LPPARA atstovauja Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų tarybos narys Evaldas Sauliūnas ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Verslo atstovavimo skyriaus vadovė Daiva Vyšniauskienė, veikloje, kovo 18 d. raštu LR aplinkos viceministrei Ramintai Radavičienei pateikė pasiūlymus dėl atliekų komunalinių atliekų sraute tvarkymo reguliavimo ir kitas pastabas.

    1. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo modelis

    1.1. Pasisakome už modelį, kuomet savivaldybės (savivaldybės įsteigtas juridinis asmuo, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą) ir GIO sudaro bendradarbiavimo sutartis dėl kompleksinės paslaugos: nuo pakuočių atliekų surinkimo iki galutinio sutvarkymo. Esant šiam modeliui šalys turi neišvengiamai bendradarbiauti visame procese, eliminuojamas vienašalis sprendimų priėmimas ir padidinimas sistemos patikimumas, skaidrumas. Savivaldybės turi dalyvauti parenkant atliekų tvarkytojus, kurie teiks KA sraute surinktų pakuočių atliekų sutvarkymo paslaugą (surinkėjus, rūšiuotojus, perdirbėjus / eksportuotojus). Jei savivaldybė nenorėtų dalyvauti parenkant atliekų tvarkytoją, galėtų savo funkcijas, teises, pareigas pavesti regioniniams atliekų centrams.

    Turi būti sudaroma trišalė sutartis: savivaldybė + GIO + surinkėjas, kuris parenka rūšiuotoją/ perdirbėją/eksportuotoją (surinkėjas ir kt. parenkami pagal Aplinkos ministro nustatytą tvarką). Jeigu savivaldybė pageidauja atskirti surinkimą nuo tolesnio tvarkymo: sudaromos 2 trišalės sutartys: 1 – (1) savivaldybė ar savivaldybės įsteigtas juridinis asmuo, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, (2) GIO, (3) atliekų tvarkytojas (surinkėjas), parenkamas Aplinkos ministro nustatyta tvarka, 2 – (1) savivaldybė ar savivaldybės įsteigtas juridinis asmuo, kuriam pavesta administruoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą, (2) GIO, (3) atliekų tvarkytojas (perdirbėjas arba eksportuotojas), parenkamas Aplinkos ministro nustatyta tvarka.

    1.2. Siūlome Aplinkos ministro tvarka nustatyti tipines sutartis, nurodytas 1.1. punkte bei tarp GIO ir gamintojų-importuotojų. Siūlome nurodyti tik minimalius komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų kiekius sutartyse (šiuo metu sutartyse nurodytas kiekis gali kisti tik 9 proc.). GIO turi kompensuoti kaštus už visą surinktą ir tinkamai sutvarkytą pakuočių atliekų kiekį.

    1.3. Siūlome nustatyti naujus sutarčių pasirašymo laikotarpius. Trišalės sutartys turi būti pasirašytos iki einamųjų metų lapkričio 15 d., o tarp GIO ir gamintojų-importuotojų iki gruodžio 1 d. su aiškia kainodara visoms pusėms. Kainos gamintojams-importuotojams negali būti keičiamos iš GIO pusės metų laikotarpyje (korekcijos už praėjusius metus galėtų būtų derinamos pasirašant kitų metų sutartis). Manome, kad pakuotės atliekų tvarkymo kaštų kompensavimo reguliavimas iš valstybės pusės teigiamai veiktų visą atliekų tvarkymo sistemą.

    1.4. Pasisakome prieš vieno Pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo administratoriaus modelio pasirinkimą. Pagrindinės priežastys: turi būti užtikrinama konkurencinė aplinka, skaidrumas ir kontrolė atliekų tvarkymo sektoriuje, išlaikant kuo žemesnes kainas už atliekų sutvarkymą gamintojams-importuotojams, sutvarkant atliekas ir pateikiant neabejotinus sutvarkymo faktą patvirtinančius dokumentus, tinkamai (laiku ir pagal sutvarkytus kiekius) kompensuojant išlaidas už komunaliniame sraute tinkamas sutvarkytas atliekas.

    1.5. Esant vienai organizacijai – administratoriui (monopoliniam vienetui), gamintojaiimportuotojai bus priversti sudaryti sutartis vienos organizacijos nustatytomis kainomis dėl į rinką išleidžiamų pakuočių ir pakuočių atliekų sutvarkymo, yra didelė grėsmė, kad nustatytos kainos bus nepagrįstos ir didelės. Kiti rinkos dalyviai taip pat taps priklausomi nuo vienos organizacijos. Kaip teikėme poziciją darbo grupei anksčiau, vienos organizacijos – administratoriaus pasirinkimą galėtume svarstyti, jei tai būtų valstybės valdoma įmonė su kainodaros reguliavimo mechanizmu. Jei būtų įkurtas (kaip buvo pristatyta praėjusiame posėdyje) vienas didelis rūšiavimo centras, labai tikėtina, kad toks monopolinis darinys sudarys sutartį tik su juo – tuomet perdirbėjai taip pat bus priversti pirkti žaliavą iš vienos įmonės, kitos rūšiavimo paslaugą teikiančios įmonės taps nereikalingos.

    1.6. Prašome Aplinkos ministerijos parengti esamo modelio ir visų alternatyvių svartomų modelių schemas bei trumpą aprašymą (problemos, grėsmės, sprendimų būdai, šalių atsakomybės). Turėdami visų modelių schemas su tikslia, aiškia informacija darbo grupėje esančių asocijuotų organizacijų atstovai per atitinkamą laiką nešališkai surinktų ir pateiktų atstovaujamų organizacijų narių nuomonę modelio pasirinkimo klausimu.

    1. Gamintojų-importuotojų ir GIO atsakomybė

    2.1. Gamintojai-importuotojai yra atsakingi už pakuočių ir pakuočių atliekų sutvarkymą, tačiau realiai pavesdami šį sutvarkymą GIO neturi jokių teisinių galių dalyvauti GIO valdyme, kainodaros nustatyme, kontrolėje, gyventojų švietime dėl tinkamo rūšiavimo ir skatinimo tai daryti ir kt. Gamintojai-importuotojai yra tik pavedimo davėjai GIO. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad „Gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių“, siūlome, kad gamintojų-importuotojų atsakomybė turi būti baigta, kai jie atsiskaito su GIO už atliekų sutvarkymą ir gauna sutvarkymą patvirtinančius dokumentus ir / arba sumoka mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

    2.2. Šiuo metu GIO įstatymo nustatyta tvarka atlieka „tarpininko“ vaidmenį tarp GI ir atliekų tvarkytojų, realiai neatstovauja gamintojų-importuotojų interesams, todėl gamintojai-importuotojai negali būti atsakingi už GIO veiklą. Pastarieji keli metai parodė, kad, jei GIO neatlieka savo pareigų tinkamai (panaikinti išduoti atliekų sutvarkymą patvirtinantys dokumentai) atsakomybė tenka gamintojui-importuotojui, nors jis tinkamai atsiskaitė su GIO pagal tarpusavio sutartį. Siūlome numatyti aiškią GIO steigėjų atsakomybę už GIO padarytą žalą. Didžioji dalis gamintojųimportuotojų nėra organizacijų steigėjai, o tik pavedimo davėjai ir negali prisiimti atsakomybės dėl GIO veiklos organizavimo, skaidrumo, sutartinių santykių su atliekų tvarkytojais. Jie netampa GIO dalyviais-nariais, neturi galimybės valdyti, dalyvauti kainodaros nustatymo ir kontrolės procesuose. Siūlome kurti tokį GIO modelį, kuriame visi gamintojai-importuotojai galėtų dalyvauti GIO veikloje ir valdyme.

    2.3. Turi būti nustatyti papildomi reikalavimai GIO steigimui, licencijavimui, finansinės garantijos sutarčių įvykdymui, gamintojų-importuotojų įtraukimui į veiklą ir informavimui apie sudarytas sutartis, sutvarkytų pakuočių kiekius ir kt. įsipareigojimų perėmimas GIO nemokumo ar bankroto atveju.

    2.4. Organizacijų kontrolės tarybų sudėtyje neturi būti GIO vadovų ar kolegialaus valdymo organo narių, jose turi dalyvauti gamintojų-importuotojų atstovai. Kontrolės tarybų funkcijos: veiklos ir finansinė kontrolė.

    2.5. Siūlome steigti garantinį fondą, kurio lėšos galėtų būti panaudojamos GIO nemokumo ar kitais kritiniais atvejais.

    2.6. Siūlome, kad GIO išduotų pakuočių ir pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus kartą per ketvirtį, nes apskaita vedama kiekvieną ketvirtį (gamintojasimportuotojas, sudaręs sutartį su GIO, kas mėnesį moka mokestį už pakuočių, išleistų į rinką, atliekų tvarkymą, kartą per ketvirtį suderinami kiekiai). Tokiu būdu padidintume skaidrumą ir GIO tinkamą pareigų vykdymą.

    1. Atliekų tvarkytojų patikimumas:

    3.1. Siūlome nustatyti patikimo ar licencijuoto atliekų tvarkytojo statusą, kuriame turi būti apibrėžti atliekų tvarkytojų finansiniai rodikliai ir techniniai pajėgumai:

    3.1.1. Techninė bazė darbų atlikimui.

    3.1.2. Finansiniai rodiklių vertinimas: nuosavo kapitalo vertė, jei jo yra nepakanka, tuomet atliekų tvarkytojas turi pateikti gamintojo importuotojo organizacijai banko ar draudimo garantiją, kuri koreliuotų su atleidžiamu nuo mokesčio dydžiu.

    3.1.3. AM ir AAA turi prižiūrėti atliekų tvarkytojų veiklą. Kiekvienais metais AM ar AAA turi vertinti patikimo atliekų tvarkytojo statuso kriterijus (techninę bazę darbų atlikimui ir nuosavą kapitalą pagal audituotą įmonės balansą).

    3.1.4. Visi atliekų tvarkytojai, esantys sąraše, privalo turėti ne tik teisę, bet ir pareigą išrašyti atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu GI teks mokėti mažesnį mokestį.

    3.2. Trišalės sutartys dėl atliekų tvarkymo turi būti sudarytos su patikimo atliekų tvarkytojo statusą turinčiomis įmonėmis, informacija, su kuriais atliekų tvarkytojais sudarytos sutartys GIO ir savivaldybės turi viešinti savo tinklapiuose.

    1. Surenkamų pakuočių skaičiaus didinimas. Siūlome sukurti vieningą gyventojų informavimo sistemą dėl tinkamo pakuočių ir pakuočių atliekų rūšiavimo bei antrinių žaliavų tvarkymo, didinti gyventojams prieinamumą rūšiuoti pakuočių ir pakuočių atliekas plečiant pakuočių atliekų konteinerių tinklą. Gyventojai turi gauti aiškų signalą/įspėjimą apie netinkamą rūšiavimą.
    2. Pakuočių tvarkymo užduočių vykdymo planavimas. Siūlome atlikti išsamią GPAIS duomenų analizę tiek pačios sistemos tobulinimui, tiek pakuočių tvarkymo užduočių nustatymui pagal pakuočių rūšis:

    5.1. Kokie yra į rinką išleistų pakuočių kiekiai surenkami iš komunalinio ir komercinio srautų?

    5.2. Kokie yra perdirbamų pakuočių ir neperdirbamų pakuočių atliekų kiekiai?

    5.3. Kokie yra panaudojimų energijai gauti pakuočių ir pakuočių atliekų kiekiai? Įvertinus visą realią situaciją, galima būtų patikimai planuoti pakuočių išleidžiamų į rinką perdirbimo ir/ar naudojimo užduotis.

    1. Pakuočių tvarkymo užduočių nustatymas

    6.1. Stiklo pakuotės tvarkymo užduotis. Kadangi ES direktyvoje stiklo pakuočių perdirbimo tikslai neišdėstyti pamečiui (kaip ir visų kitų pakuočių rūšių), o numatyti tikslai 2025-12-31 (70 % ) ir 2030-12-31(75 %), todėl siūlome mažinti užduotį priartinant prie realus surinkimo: 60 proc. (2021 m.) 65 proc. (2023 m.) 70 proc. (2025 m.). Įvertinant tai, kad mokestis už stiklinę pakuotę padidintas 4 kartus, neįvykdę užduočių bausime gamintojus / importuotojus, kurie turi mokėti mokestį.

    6.2. Plastikinės pakuotės tvarkymo užduotis: siūlome didinti užduotį iki 70 proc. tik tuo atveju, jei bus leista dalį surinktos pakuotės skirti naudojimui ir priskirti tinkamai sutvarkytoms pakuotės atliekoms (iš 70 proc. surinktos pakuotės – 50 proc. skirta perdirbimui, 20 proc. naudojimui – energijai gauti).

    6.3. Iš esmės kai įvykdymas didesnis nei numato užduotis, tai užduotį siūlytume priartinti prie realaus vykdymo (kiekvienu atveju reikia vertinti ir ES reikalavimus). Realios užduoties nustatymas skatintų ir GIO atsiskaityti už sutvarkymą, GI gauti sutvarkymą pagrindžiančius dokumentus, tuo pačiu akcentuojame, kad būtina įvertinti, kad dalis surinktų pakuočių atliekų nėra perdirbamos ir turėtų būti leidžiama jas panaudoti energijai gauti ir priskirti tinkamai sutvarkytoms pakuotės atliekoms. Jei panaudojimas energijai gauti ir priskirti tinkamai sutvarkytoms atliekoms nėra leidžiamas – užduočių nesiūlome didinti (palikti kaip numato ES direktyva, pvz.: plastiko).

    1. Pakuočių registras: kadangi taršos mokestis už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis nuo 2022 m. diferencijuojamas pagal tarifus: daugkartinės pakuotės ir perdirbamosios vienkartinės pakuotės tarifą, neperdirbamosios vienkartinės pakuotės tarifą, siūlome sukurti pakuočių registrą, kuriame labai aiškiai turi būti įvardinti ir apibūdinti perdirbamų ir neperdirbamų pakuočių kriterijai pagal pakuočių rūšis, realią perdirbimo galimybę atsižvelgiant į aplinkos apsaugos, ekonominius ir kitus aspektus. Įmonės valdydamos šią informaciją turėtų galimybę atitinkamai pasirengti.
    2. Rinkos dalių nustatymas ir perskaičiavimas: įgyvendinant gamintojų ir importuotojų atsakomybės principą už jų vidaus rinkai tiekiamų gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai iki saugaus jų sutvarkymo ir finansinę atsakomybę (įskaitant mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis) siūlome:                                         1. Gamintojų-importuotojų organizacijos turi būti įpareigotos perleisti pakuočių gaminių sutvarkymą įrodančius dokumentus viena kitai bei kompensuoti tvarkymo kaštus, jei viena iš jų turi per didelius, o kita per mažus sutvarkytų tam tikrų pakuočių rūšių kiekius.                                                                                           2. Taip pat šią problemą dalinai spręstų ir motyvuotas užduočių nustatymas: pagal pakuočių rūšis kiekiai turi būti nustatyti priartinant juos prie realaus sutvarkymo kiekio, taip pat atsižvelgiant į ES direktyvos reikalavimus (pvz.: kombinuotai pakuotei padidinant, stiklo pakuotei mažinant).

    Šiuo atveju gamintojai importuotojai bus daug saugesni, kad, jei jų išleistos į vidaus rinką pakuotės atliekos yra realiai sutvarkytos, jie gaus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir neteks mokėti mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis.

Skip to content