• Naujienos
  • „Rugelis“: puoselėjamos tautinio paveldo tradicijos, sunkmečio iššūkiai ir įvertinimai aukso medaliais

    Šakiai – žemės ūkiu besiverčiančio rajono centras, kurio verslai orientuoti į paslaugas žemdirbiams, maisto produktų gamybą. Daugiausia tai – stambių įmonių padaliniai ar nedidelės įmonės. Viena tokių – 2020 m. Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų nariu tapusi šakietės Birutės Drevininkaitienės įmonė „Rugelis“.  Jau keturis veiklos dešimtmečius skaičiuojanti įmonė, nuolat puoselėja tautinio paveldo tradicijas, savo kepinius formuoja taip, kaip tai darydavo per amžius –  rankomis. Įmonė jau daugiau kaip 14 metų kepa aukso medaliu parodose įvertintus šakočius, nuo jų populiarumu neatsilieka ir meduoliniai grybukai. Šie du paklausūs gaminiai šiemet daugiausiai ir gaminami.

    Birutės Drevininkaitienės įmonės „Rugelis“ puoselėjamas tautinio paveldo tradicijas taip pat skleidžia ir Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, dalijasi jomis su kitais Rūmų nariais. 2019 m. įmonei buvo įteiktas apdovanojimas, Marijampolės regiono „Metų žvilgsnio“ nominacija už kulinarinio paveldo puoselėjimą.

    Asortimentą lėmė aplinkybės

    Birutės Drevininkaitienės verslo pradžia – 1987 metai. Tais metais įkūrė kooperatyvą, kuris kepė naminę ruginę duoną malkomis kūrenamoje duonkepėje krosnyje, viską darant natūraliai, kaimiškai. Kooperatyvų steigimosi pradžioje jie buvo vieni pirmųjų, ėmęsi kaimiškos duonos kepimo verslo. Po reorganizacijos, nuo 1990 metų, įkūrė B. Drevininkaitienės įmonę „Rugelis“. Kepimo tradicijas tęsia, bet nuo duonos buvo pereita prie bandelių, pyragų, tortų, plokštainių.

    Įmonė jau daugiau kaip 14 metų kepa aukso medaliu parodose įvertintus šakočius, nuo jų populiarumu neatsilieka ir meduoliniai grybukai. Šie du paklausūs gaminiai šiemet daugiausiai ir gaminami. Ruginės naminės duonos malkinėje duonkepėje išsikepa tik sau. Atsisakyti kaimiškos duonos kepimo juos privertė sunkmetis – buvo sunku gauti malkų duonkepei krosniai, net tinkamų ruginių miltų. „Sunkiai susitaikėme su tuo, kad reikėjo atsisakyti duonos kepimo, bet susidėliojo nepalankios sąlygos – nebuvo iš ko ją kepti. Tuo metu dar nebuvo ūkininkų, kurie galėtų tiekti tokius miltus, kokių reikia, ne taip, kaip dabar. Taip ir perėjome nuo duonos prie bandelių“, – pasakojo kepyklos šeimininkės.

    Bandelės buvo kasdieninės paklausos prekė, jos daugiausia keliaudavo į mokyklas. Tuo metu aplinkui veikė daug kaimiškų mokyklų, ši kepyklėlė jomis aprūpindavo viso Šakių rajono mokyklas. Tačiau laikui bėgant mažėjo ir mokyklų, jos buvo jungiamos. Tada kepėjai nusprendė atsisakyti bandelių ir perėjo daugiau į kreminę konditeriją. Dabar liko ištikimi tautiniam  paveldui. Turi nemažai sertifikuotų gaminių – šakočius, meduolinius grybukus, meduolines egles. Pastarosios – Zanavykijos krašto gaminys, kitur beveik nežinomas. Prie sertifikuotų kepinių – ir meduoliai bei naminiai kaimiški sausainiai.

    Pradėjo nuo 8 metų

    Kepyklos įkūrėjos Birutės Drevininkaitienės dukra Rasita Bobinienė konditerija susidomėjo dar pradinėse klasėse. Kaip sakė, amatas yra perduodamas iš kartos į kartą. Rasita matė, kaip močiutė ir kaip mama kepė. „Aš ir pati pradėjau anksti kepti. Kiek pamenu, tik pradėjau eiti į mokyklą, gal buvau antroj klasėj, kai mama leido maišyti, kepti, bandyti. Pradėjau nuo sausainių. Kai mano broliui buvo 18, laikė abitūros egzaminus, o man tebuvo 11 metų, prikepiau mokytojams sausainių. Kaip dabar atsimenu – su vyšniomis. Nuo tada ir šis darbas liko man prie širdies. Net nematau savęs kitoje srityje. Manau, kad sėdžiu savo rogėse“, – pasakojo jauna moteris.

    Šiuo metu mamos kepykloje dirba dvyniai Rasita ir Žydrūnas, o anksčiau kartu dirbo ir kiti du broliai. Rasitai daugiausia tenka užsiimti rinkodara, o jos mama Birutė rūpinasi gamyba. „Iš jos neįmanoma būtų atimti malonumo dirbti. Ji – pagrindinis variklis“, – tikino Rasita, primindama, jog mama verslą puoselėjo daugiau nei 30 metų.

    Rankų darbo kepiniai

    2022-ieji kepykloms pažėrė nemažai rūpesčių ir iššūkių. Brango žaliavos, teko susiveržti diržus ir ieškoti išmintingų sprendimų. Dabar jau galima teigti, kad smulkūs kepėjai iš Zanavykijos šiuos išbandymus atlaikė. „Mums didžiausi rūpesčiai buvo iškilę gamyboje tuo metu, kai labai brango žaliavos. O brango visi pagrindiniai produktai – miltai, kiaušiniai, sviestas, grietinė bei kiti. Kepykloje daugiausia naudojame tik natūralius produktus. Žaliavų kainoms staiga šokus į viršų, mes negalėjome taip staiga keltis produkcijos kainų. Tai buvo didžiausias rūpestis, nes esame atsakingi už savo darbuotojus, jų šeimas. Nesinorėjo nuleisti rankų ir sakyti: „ačiū, jau turbūt neišgyvensime“, – apie sudėtingiausią šių metų laiką pasakojo „Rugelio“ savininkės dukra, atsakinga už rinkodarą, 48 metų Rasita Bobinienė.

    Nors 2022 metų infliacija kepykloms sudavė skaudų smūgį, B.Drevininkaitienės šeima stengėsi, kiek galėjo, surėmusi pečius išsaugoti puoselėjamą verslą – daug dirba ir patys, ne tik samdomi darbuotojai. Pasiskaičiavę elektros, vandens, degalų sąnaudas, pabrangusias žaliavas, „Rugelio“ savininkai taip pat buvo priversti pamažu branginti savo kepyklos produkciją, nes suprato, kad kitaip tikrai neišgyvens. „Kažkiek produkcija brango, bet džiaugiamės, kad žmonės supranta, dėl ko produktas brangsta. Be to, galime pasidžiaugti, kad pirkėjas jau vertina rankų darbą. Jau supranta, kad tai kitoks – tautinio paveldo produktas“, – kalbėjo kepyklos savininkės dukra.

    Verslininkė pasakojo, kad, kepant šakotį, volą suka elektra, bet visa kita daroma rankomis: tešlos užpylimas, šakočio formavimas – rankų darbas. Kaimiškų sausainių kepyklėlėje niekaip nesuformuosi be dviejų moterų rankų ir mėsos malimo mašinėlės. Viena grūda tešlą, kita – gaudo sausainį ir nukerpa. „Ne mašinos kepyklėlėje dirba, o moterų rankos. Elektrinius tešlos maišymo prietaisus turime, naudojame. Kitaip jau būtų per sunku moterims viską išmaišyti, išminkyti rankomis, bet formavimas – rankų darbas“, – aiškino Rasita.

    Įtiko sostinėje

    Zanavykijos kepėjai sako, kad šiemet ir jų pirkėjai daugiau taupo, svarsto, ką pirkti, be ko gali ir apsieiti. Atėję į kepyklėlę, labiau atsirenka. Anksčiau laisviau pirkdavo. Anot R. Bobinienės, žmonės ateidavo į kepyklą ir sakydavo, kad duotume šakotį, grybukų, meduolių, o kai dar kepdavo tortus, pyragus, tai visko norėdavo. Dabar, kai išgyventi visiems pasidarė sunkiau, atėjęs jau ilgiau skaičiuoja, atsakingiau galvoja, ko labiau nori, kas gražiau būtų ant stalo.

     „Mūsų pirkėjai darosi įnoringesni, nors pasiūla yra didelė. Todėl turime stengtis ir mes – puošti gaminius, piešti piešinukus, sugalvoti kažką naujo. Puošiame ne tik šakotį, bet ir meduolinius grybukus. Prieš šventes prisigalvojome įdomesnių papuošimų. Tada jau paspalviname galvytes. Tai senelio kepurę uždedame, tai snaiges piešiame ant grybuko kepurėlės, kad truputėlį būtų įdomiau. Užsiimame savotišku menu konditerijoje. Dabar taip reikia“, – kaip atnaujina produkcijos dizainą, prikepa šventinių pintinėlių su grybukais, meduoliais, pasakojo savininkės dukra. .

    Šakietės B. Drevininkaitienės „Rugelio“ kepiniai plačiai žinomi visoje Lietuvoje, ypač juos mėgsta Vilniaus krašto gyventojai. Kepėjos svarstė, kad gal suveikia nerašyta taisyklė – „pas kaimyną nepirksiu, pas kitą geriau“. Nors negalėtų sakyti, kad neperka kaimynai zanavykai, bet gal kaimynui tikrai įdomiau kitur nueiti nusipirkti, nes čia, arti, visada gausi. Vilniečiai užsisako tautinio paveldo konditerijos gaminių, patys ieško „Rugelio“ skanėstų mugėse. Dėl to B. Drevininkaitienė su savo kolektyvu dar labiau stengiasi.

    Zanavykės įsitikinusios, kad pelnyti palankumą padeda tai, jog jos kepa iš natūralių, gerų produktų. Tiesa, pastebėjo, kad kaimų gyventojai dažnai ir patys virtuvėse prisikepa sausainių, pyragų, o mieste gal pritingi, gal daugiau pramogauja ar labai daug dirba, bet ir uždirba daugiau, gali daugiau sau leisti – nusipirkti jau iškeptų šventinių produktų.

    „Rugelio“ produkcija iškeliauja ir už Lietuvos ribų. Kepėjams smagu, kad šiuos gaminius, keliaujant įvairiomis kryptimis svetur, renkasi prezidentūros komanda, ambasadoriai, jų paragavo Prancūzijoje ir kitose šalyse. Vilniuje jais prekiauja kelios ekologiškų prekių parduotuvėlės bei vieno prekybos tinklo parduotuvių ūkininkų produkcijos skyreliuose „Linkėjimai iš kaimo“. Įmonė „Rugelis“, nors ir ne ūkininkai, priklauso kooperatyvui „Lietuviško ūkio kokybė“ ir tiekia jiems savo produkciją. Netolimos ateities planuose – susikurti savo elektroninę parduotuvę.

    Pelnė aukso medalį

    Šiemet spalio pradžioje vykusioje parodoje „Rinkis prekę lietuvišką–2022“ B. Drevininkaitienės įmonės „Rugelis“ meduoliniai grybukai buvo įvertinti aukso medaliu. Iš viso buvo įteikti 37 aukso medaliai. Šakietės B. Drevininkaitienės kepyklos grybukai varžėsi maisto pramonės kategorijoje. Komisijos nariai konkurse dalyvauti užregistruotus gaminius vertino pagal kokybės, inovatyvumo, draugiškumo aplinkai, tvarumo ir kitus kriterijus. Šakiečių grybukai patiko visiems, nes tai rankų darbo gaminys.

    „Mūsų grybukas susideda iš trijų dalių – apvalios galvutės ir kotelio, kurį sudaro du lašo formos sausainėliai. Tie du sausainėliai sulipdomi, tada uždedama galvutė. Kai sudžiūsta, glaistomas kotelis. Tai vien tik rankų darbas“, – kepimo smulkmenomis dalijosi Rasita.

    Jos teigimu, grybuko galvutės jie nemerkia į šokoladą, palieka natūralią. Dėl to buvo pagirti parodoje „Rinkis prekę lietuvišką“. Vienas iš komisijos narių Rasitai po apdovanojimo pasakė: „Kokie jūs šaunuoliai, kad nenardinote galvutės į šokoladą“. Kepyklėlės savininkės dukra sakė, kad ji, kaip gamybininkė, žino, dėl ko kiti kepėjai nardina. Ne todėl, kad skanu ar gražu, bet kad nesimatytų siūlės. Kai grybukus kepa specialioje keptuvėje, tuomet per galvutę lieka siūlytė. Kadangi zanavykai grybukus formuoja rankomis, siūlės nebūna, nėra ir ką slėpti.

    Tiesa, grybuko kotelį aguonomis pabarsto. Moterys mano, kad aguonos simbolizuoja mišką, nes grybas juk auga iš žemės. Meduolinės tešlos grybuko kotelio glaistas vos rūgšteli, bet labai saikingai. „Būna, kad klientas prašo rūgštesnio, bet mes patys to nenorime. Sakom, koks saldumynas, jeigu jis su rūgštimi“, – kalbėjo Rasita. Ji neslėpė, kad zanavykiškų meduolinių grybukų poreikis auga. Kepėjoms sunku prikepti tiek, kiek prašoma, bet stengiasi.

    Rima Kazakevičienė

Skip to content