Laikais, kai visuomenės informavimo priemonės ir socialinės medijos įgauna vis daugiau svarbos, o jose esanti informacija neretai formuoja mūsų nuomonę vienu ar kitu klausimu, gali būti sudėtinga balansuoti tarp saviraiškos laisvės, žiniasklaidos teisės skleisti informaciją ir asmens teisės būti pamirštam. Neretai pasitaiko atvejų, kai nusikalstamas veikas padarę vieši asmenys pasibaigus teistumui siekia pasinaudoti teise būti pamirštam ir iš žiniasklaidos ar socialinių medijų pašalinti visą neigiamą su jais susijusią informaciją. Ar visais atvejais galima pretenduoti į teisę būti pamirštam? Kas svarbiau – visuomenės teisė žinoti ar teisė būti pamirštam? Apie tai plačiau pasakoja advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ jaunesnysis teisininkas Domantas Velykis.
Kas yra teisė būti pamirštam?
Asmens teisė būti pamirštam yra asmens teisė reikalauti ištrinti, pakeisti arba apriboti prieigą prie praeities informacijos apie save. Ši teisė yra svarbi dėl to, kad tokia praeities informacija turi didelę įtaką asmens įvaizdžiui, sukelia prielaidas visuomenei susidaryti tam tikrą įspūdį apie žmogų bei iš esmės gali nulemti, kaip toks asmuo yra vertinamas visuomenėje bei sukelia prielaidas neproporcingai naudoti tokią informaciją prieš tuos asmenis. Pavyzdžiui, nepriėmimas į darbą ar verslo santykių nesudarymas/nutraukimas, vadovaujantis viešai prieinama informacija.
Siekiant apsisaugoti nuo galimo neigiamo poveikio asmens viešajam atvaizdui, neretai yra kreipiamasi į visuomenės informavimo priemones, socialinių medijų paskyras valdančius asmenis ar, galiausiai į teismą, su reikalavimu ištrinti, pakeisti arba apriboti prieigą prie asmeniui aktualios praeities informacijos.
Kaip nuspręsti, kas svarbiau – teisė būti pamirštam ar visuomenės teisė žinoti?
Reikia suprasti, kad šiandien, laikais, kai saviraiškos laisvė ir laisva žiniasklaida tapo kiekvienos laisvos demokratinės visuomenės pamatu, teisė būti pamirštam tampa ne tokia ir absoliuti ir kiekvienas atvejis čia vertinamas labai individualiai.
Neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje buvo nagrinėjamas asmens reikalavimas dėl teisės būti pamirštam, susijęs su internetiniame naujienų portale www.15min.lt paviešintu bei spaudos archyve laikomu straipsniu apie asmens atliktą nusikalstamą veiką ir apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje. Ieškovas tokį reikalavimą grindė tuo, kad yra pasibaigęs jo teistumas.
Nagrinėjant šį reikalavimą LAT išskyrė septynis kriterijus, kurie turi esminę reikšmę nustatant ar asmuo turi teisę būti pamirštam, ar vis dėlto prioritetas yra teiktinas spaudos laisvei ir archyvų išsaugojimui: a) archyvuotos informacijos pobūdis; b) laikas, praėjęs nuo įvykių ir nuo pirminio paskelbimo bei paskelbimo internete; c) dabartinis informacijos aktualumas; d) asmens, reikalaujančio teisės būti pamirštam, žinomumas ir jo elgesys po įvykių; e) neigiamos tolesnio informacijos prieinamumo internete pasekmės; f) informacijos prieinamumo skaitmeniniuose archyvuose lygis ir g) priemonės poveikis saviraiškos laisvei ir, konkrečiau, spaudos laisvei.
LAT konstatavo, kad asmens nuteisimo faktas, kaip reikšminga informacija visuomenei, išlieka net ir pasibaigus asmens teistumo terminui. Informacija, kad asmuo buvo nuteistas, išlieka kaip biografijos faktas, kuris turės neigiamos reputacijos pasekmių visam gyvenimui.
Klausimas, ar tokios informacijos nuolatinis prieinamumas negali pakenkti asmens garbei ir orumui? LAT praktikoje šiuo aspektu yra laikomasi pozicijos, kad tokia aplinkybė ir informacija apie padarytą nusikaltimą pati savaime menkina nuteisto asmens garbę ir orumą visuomenės akivaizdoje, nes nusikaltimas yra moraliai smerktinas to asmens poelgis. Todėl, tokios informacijos apie nusikaltimą viešinimas labiau nepažemina asmens, garbės ir orumo nei pats nusikalstamos veikos padarymas.
Tokia LAT pozicija taip pat atspindi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus, apie tai, kad Konvencijos 8 straipsniu negalima remtis norint skųstis dėl reputacijos praradimo, jeigu jis yra, tarkim, nulemtas nusikalstamos veikos padarymo..
Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad minėtoje byloje buvo nagrinėjamas asmens, buvusio valstybės tarnautojo, ėjusio vyresniojo tyrėjo pareigas policijos komisariate, kuris pripažintas kaltu dėl BK 228 str. numatytos piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos, reikalavimas įgyvendinti asmens teisę būti pamirštam. Neatmestina aplinkybė, kad būtent tokios faktinės aplinkybės bei buvęs viešojo asmens statusas lėmė būtent tokį LAT išaiškinimą. Todėl, vertintina, jog esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms, kurios suteiktų pagrindą tinkamai realizuoti LAT nurodytų septynių kriterijų sąlygas, asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, turėtų galimybę įgyvendinti teisę būti pamirštam.
