• Kada tyčinis bankrotas gali sąlygoti baudžiamąją atsakomybę?

    Atsakomybė už tyčia sukeltą juridinio asmens bankrotą įtvirtinta ne tik civilinius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose, bet ir Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Neretu atveju dėl skolininko neįvykdytų prievolių nusivylę kreditoriai siekia inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl įmonės privedimo prie tyčinio bankroto. Advokatų profesinės bendrijos „AVOCAD“ teisininkas Aurimas Grinys sako, kad visgi baudžiamoji atsakomybė asmeniui, tyčia privedusiam įmonę prie bankroto, gali būti taikoma tik jeigu susiklosčiusi situacija atitinka tam tikrus įstatyme įtvirtintus kriterijus.

    Juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – Įstatymas) numatyta, kad dėl bankroto pripažinimo tyčiniu į teismą gali kreiptis kreditoriai, nemokumo administratorius arba pats teismas tai gali padaryti savo iniciatyva. Dažnai kreditorius užduoda klausimą – o kas man iš to, kad teismas pripažins bankrotą tyčiniu? Šis klausimas yra logiškas, atsižvelgiant į Įstatymo nuostatas, nes jose tiesiogiai nenumatyta atsakomybė už tai, kad bankrotas buvo sukeltas tyčia. Bet yra vienas „bet“.

    Jeigu bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, tai atveria kelią, be kita ko, inicijuoti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamo bankroto lėmimo. Teismo nutartis, kurioje konstatuojama, kad bankrotas yra tyčinis, yra perduodama prokuratūrai, kuri turi spręsti dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

    Visgi, svarbu akcentuoti tai, kad bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartis pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu savaime nėra pareiga ikiteisminiam tyrimui vadovaujančiam prokurorui daryti išvadą, jog įmonės vadovui ar kitiems atsakingiems asmenims keltina baudžiamoji byla dėl tyčinio bankroto bei siūlyti jam taikyti baudžiamajame įstatyme numatytas sankcijas. Tokia situacija susiklosčiusi dėl civilinio ir baudžiamojo procesų įrodinėjimo skirtumų – jeigu civiliniame procese iš įrodymų užtenka dažnai tik tikimybės, jog ginčo įvykis nutiko, tai baudžiamajame procese nusikaltimas turi būti įrodytas taip, kad nekiltų jokių abejonių jo padarymu. Pažymėtina, jog praktikoje ikiteisminiai tyrimai šiuo klausimu, net ir gavus teismo nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra itin dažnai pasitaikantis reiškinys.

    Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą bankrotą taikymo kriterijus. Pirmiausia, turi būti nustatyta, kad tikrai buvo atlikti veiksmai, lėmę tyčinį bankrotą. Tokie veiksmai yra sąmoningai blogas įmonės valdymas, kuris gali pasireikšti ir aktyviais veiksmais, ir neveikimu. Aktyvių veiksmų spektras, nulėmęs tyčinį įmonės bankrotą, praktikoje yra pakankamai platus.

    Pavyzdžiui, tai gali būti akivaizdžiai įmonei nenaudingų sandorių sudarinėjimas – naujų automobilių, netinkamų įmonės veiklos tikslams įgyvendinti, įsigijimas arba įmonės turto pardavimas už mažesnę vertę negu šio turto savikaina. Dar vienas tokio sandorio pavyzdys – garinės pirties įrengimas nuosavame įmonės vadovo name, tam naudojant įmonės lėšas.

    Papildomai akcentuotinas dar vienas būtinas kriterijus baudžiamajai atsakomybei dėl nusikalstamo bankroto kilti – didelė žala, padaryta kreditoriams. Šiuo metu baudžiamajame kodekse įtvirtinta, kad didelė žala yra nuo 6000 EUR. Verslo praktikoje ši suma yra vertinama kaip sąlyginai nedidelė ir praktikoje būtų sudėtinga įsivaizduoti tyčinio bankroto atvejį, kai dėl nusikalstamo bankroto kreditoriams padaryta žala neviršija 6000 EUR sumos.

    Tačiau, vien tik aktyvūs atsakingų asmenų veiksmai, lemiantys sąmoningai blogą įmonės valdymą, savaime nėra absoliutus baudžiamosios bylos iškėlimo garantas. Tokiu garantu nėra ir bankroto bylą iškėlusio teismo nutartis, kurioje konstatuojamas tyčinis įmonės bankrotas.

    Teismų praktikoje konstatuojama, kad žala kreditoriams iš esmės yra pagrindinis kriterijus, lemiantis baudžiamosios bylos iškėlimą dėl nusikalstamo bankroto. Kreditoriams padaryta žala turi būti ne tik bankroto procedūrų metu įprastai kreditorių naudai iš bankrutuojančios įmonės išieškomos skolos, tačiau būtent tokio dydžio žala, kurios nėra įmanoma kompensuoti kreditoriams Įstatyme numatyta tvarka. Taip sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, susiklostęs dėl blogo įmonės valdymo lemto nemokumo. Tik esant šioms sąlygoms, tikėtinas baudžiamosios bylos iškėlimas dėl nusikalstamo bankroto.

    Tačiau, tikėtina, kad baudžiamoji byla dėl nusikalstamo bankroto gali būti ir neiškelta. Lietuvos teismų praktikoje yra konstatuojama, jog baudžiamoji teisė turi būti kraštutinė priemonė, nagrinėjant civilinius teisinius santykius. Tik tuo atveju, jeigu civiline tvarka iškelto bankroto proceso metu nėra įmanoma išspręsti kreditorinių reikalavimų, gali būti keltina baudžiamoji byla. Visgi, šie kriterijai yra vertinamojo pobūdžio ir „nukirsti kirviu“ vieną bei neginčijama kriterijų, kuriam esant bus keliama baudžiamoji byla už nusikalstamą bankrotą, yra itin sudėtinga. Praktikoje tai sprendžiama vertinant kiekvieną faktinę aplinkybę ir konstatuojant, ar ji patenka į baudžiamajame kodekse numatytą nusikalstamo bankroto apibrėžimą.

    Taigi, tikėtina, kad esant aukščiau nurodytų sąlygų visumai ir esant didelei žalai, kuri dėl tyčinio bankroto buvo sukelta kreditoriams, gali būti sprendžiamas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas dėl nusikalstamo įmonės bankroto atsakingiems asmenims. Tačiau, vien tik bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartis, kuriame bankrotas pripažintas tyčiniu, dar savaime nėra pagrindas garantuoti, jog dėl tyčinio bankroto kaltiems asmenims bus iškelta baudžiamoji byla.

Skip to content