Šiuolaikinėje darbo rinkoje pokyčiai tapo kasdienybe. Įmonės plečiasi, keičiasi veiklos prioritetai, didėja darbo krūvis, o kartu atsiranda ir naujų užduočių, kurių atliekant darbuotojų priėmimo į darbą galbūt net nebuvo numatyta. Darbdaviai vis dažniau tikisi darbuotojų lankstumo ir pasirengimo prisitaikyti prie besikeičiančių poreikių. Vis dėlto ne kiekvienas toks lūkestis reiškia, kad darbuotojas privalo sutikti su papildomomis funkcijomis.
Situacijos, kai darbuotojui pavedamos naujos užduotys, o šis atsisako jas atlikti argumentuodamas, kad jos nepatenka į jo pareigų ar kompetencijos ribas, neretai tampa darbo ginčų priežastimi. Todėl kyla svarbus klausimas – kur baigiasi darbdavio teisė organizuoti darbą ir prasideda darbuotojo teisė atsisakyti papildomų funkcijų?
Advokatų profesinės bendrijos „NEWTON LAW“ advokato padėjėja Kristina Linkevičienė atkreipia dėmesį, kad vienas svarbiausių principų šioje situacijoje – darbo santykiai grindžiami abipusiu susitarimu. Darbdavys negali vienašališkai nuspręsti, kad darbuotojas nuo šiol privalės atlikti visiškai kitokio pobūdžio darbus, kurie nebuvo numatyti jo darbo sutartyje. Papildomos funkcijos turi būti suderintos su darbuotoju ir aiškiai įformintos raštu. Tai reiškia, kad darbuotojas turi teisę nesutikti prisiimti naujų, su jo įprastomis pareigomis nesusijusių funkcijų, o toks darbuotojo atsisakymas savaime negali būti laikomas darbo pareigų pažeidimu, todėl darbdavys neturėtų už tai darbuotojo bausti, grasinti atleidimu ar daryti kitokį poveikį.
Vis dėlto svarbu atskirti papildomų funkcijų priskyrimą nuo esamo darbo krūvio padidėjimo, nes tai nėra tapačios situacijos. Jeigu darbuotojo prašoma atlikti visiškai kitokio pobūdžio darbus, kurie nepatenka į jo sutartas funkcijas, reikalingas abiejų šalių susitarimas. Pavyzdžiui, administravimo funkcijas atliekantis darbuotojas negali būti savaime įpareigotas perimti personalo atrankos ar pardavimų užduočių vien todėl, kad įmonėje atsirado toks poreikis.
Tačiau jeigu darbuotojas ir toliau atlieka tas pačias funkcijas, tik laikinai padidėja darbo apimtis, situacija vertinama kitaip. Tokiu atveju gali būti susitariama dėl didesnio darbo masto ir atitinkamo papildomo atlygio. Svarbiausia, kad didesnis krūvis netaptų būdu nuolat reikalauti daugiau darbo už tą patį atlyginimą.
Ką tokioje situacijoje gali daryti darbdavys?
Pirmiausia, darbdavys turi teisę inicijuoti pokalbį ir pasiūlyti darbuotojui prisiimti papildomas funkcijas. Tai gali būti naujos atsakomybės, kitokio pobūdžio užduotys ar laikinas pagalbos poreikis kitame įmonės veiklos segmente. Darbdavys gali pasiūlyti ir papildomą atlygį, priemoką ar geresnes darbo sąlygas, kurios paskatintų darbuotoją sutikti su pokyčiais.
Antra, esant realioms ekonominėms ar organizacinėms priežastims, darbdavys gali inicijuoti darbo sąlygų pakeitimą. Pavyzdžiui, įmonėje pasikeitus veiklos pobūdžiui ar struktūrai, gali atsirasti poreikis perskirstyti atsakomybes arba pakeisti tam tikras pareigybes. Tokie pokyčiai turi būti pagrįsti objektyviomis priežastimis, o ne vien darbdavio noru pavesti darbuotojui daugiau ar kitokio darbo. Jeigu darbuotojas nesutinka su teisėtai siūlomais darbo sąlygų pakeitimais, tam tikrais atvejais darbdavys gali spręsti dėl darbo santykių nutraukimo, laikydamasis nustatytos procedūros ir išmokėdamas priklausančias išmokas. Tačiau šis mechanizmas negali būti naudojamas kaip spaudimo priemonė, siekiant priversti darbuotoją sutikti su visiškai naujomis funkcijomis.
Trečia, jeigu įmonės veiklos poreikiai iš esmės pasikeičia, darbdavys gali pertvarkyti organizacinę struktūrą, panaikinti nebereikalingas pareigybes ar sukurti naujas. Tokiu atveju gali būti ieškoma darbuotojų, turinčių reikiamą kompetenciją, arba investuojama į esamų darbuotojų kvalifikacijos kėlimą. Taigi darbdavys turi galimybių prisitaikyti prie verslo pokyčių, tačiau tai turi būti daroma laikantis darbuotojų teisių ir teisės aktų reikalavimų.
Kokias pareigas turi darbdavys, jeigu darbuotojas sutinka su papildomomis funkcijomis?
Vien darbuotojo sutikimo nepakanka – svarbu tinkamai įforminti ir pačias susitarimo sąlygas. Papildomos funkcijos, jų atlikimo laikotarpis, apimtis ir atsakomybės turi būti aiškiai aptartos raštu. Tai padeda išvengti skirtingo susitarimo interpretavimo ir ateityje galinčių kilti nesutarimų.
Ne mažiau svarbus klausimas – atlygis. Darbuotojui negali būti tiesiog priskiriamos papildomos funkcijos tikintis, kad jis jas atliks neatlygintinai. Turi būti aiškiai susitarta dėl papildomo darbo užmokesčio ar priemokos, atsižvelgiant į naujų užduočių pobūdį, sudėtingumą ir apimtį.
Darbdavys taip pat privalo užtikrinti, kad papildomos funkcijos nepažeistų darbo ir poilsio laiko reikalavimų. Net ir darbuotojui sutikus prisiimti daugiau atsakomybių, negalima ignoruoti maksimalaus darbo laiko ribų ar minimalaus poilsio tarp darbo laikotarpių. Papildomas darbas neturi tapti priežastimi, dėl kurios darbuotojas praranda galimybę tinkamai pailsėti.
Lankstumas neturi virsti vienašališka darbdavio teise
Besikeičianti verslo aplinka neabejotinai reikalauja lankstumo tiek iš darbdavių, tiek iš darbuotojų. Vis dėlto lankstumas darbo santykiuose turi būti abipusis. Darbdavys gali siūlyti naujas funkcijas, ieškoti kompromisų, keisti organizacinę struktūrą ir priimti verslo poreikius atitinkančius sprendimus, tačiau negali tikėtis, kad darbuotojas automatiškai sutiks su bet kokiais pareigų pokyčiais. Darbuotojas savo ruožtu turėtų įvertinti darbdavio siūlymus, tačiau turi teisę aiškiai išsakyti savo poziciją ir nesutikti su funkcijomis, kurios peržengia sutartų darbo pareigų ribas.
Kaip pabrėžia advokatų profesinės bendrijos „NEWTON LAW“ advokato padėjėja Kristina Linkevičienė, esminis principas tokiose situacijose – aiškus susitarimas ir abipusis interesų derinimas. Tinkamai aptartos darbo sąlygos, skaidrus papildomo atlygio nustatymas ir pagarba darbuotojo teisėms leidžia išvengti konfliktų bei kurti ilgalaikius, pasitikėjimu grįstus darbo santykius.
advokato padėjėja Kristina Linkevičienė
+370 684 09915