Iki naujojo Darbo kodekso įsigaliojimo nekonkuravimo institutas buvo reguliuojamas civilinės teisės normomis – jie buvo vertinami kaip civiliniai teisiniai sandoriai. Tai reiškė, kad darbdaviui nepalankų nekonkuravimo susitarimą iš esmės buvo galima bet kada nutraukti. Įsigaliojus naujajai Darbo kodekso redakcijai susitarimą nutraukti vienašališku sprendimu įstatymo leidėjas nebenumato. Todėl galima tikėtis teisinių ginčų tarp darbdavių ir darbuotojų.
Vertinant dabartinę situaciją, kuomet visuomenėje jau dabar matyti kad atleidžiamų darbuotojų skaičius auga, tampa aktualu ir šiuo metu sudarytų bei galiojančių darbo sutarčių analizė, jų tinkamas įvertinimas ir pasirengimas, deja, bet galimam darbuotojų atleidimui. Dalinamės su Jumis situacija, o kartu ir patirtimi, kuomet darbo sutartis, su papildoma darbo sutarties sąlyga – draudimu konkuruoti po darbo santykių pabaigos buvo skirtingai įvertintas Darbo ginčų komisijos ir teismų. Tai reiškia, kad turime ruoštis ir tinkamai įsivertinti turimas sutartis, pasirengti strategiją planuojant darbuotojų atleidimus.
Šiai dienai jau yra ir praktinių situacijų. Viena iš jų neseniai išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2A-822-912/2020. Byloje teismas sprendė, ar nekonkuravimo susitarimas gali nutrūkti nesant aiškaus rašytinio susitarimo.
Bylos esmė: Įmonė su darbuotojų sudarė darbo sutartį, nustatė 3 mėn. bandomąjį laikotarpį ir susitarė dėl nekonkuravimo viso darbo sutarties galiojimo metu bei 2 metus po jos nutraukimo. Gana greitai darbdavys pateikė pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Darbuotojas su siūlymu sutiko, ant jo raštu užrašė „sutinku“. Po mėnesio buvęs darbuotojas el. laišku paklausė įmonės, ar gali įsidarbinti kitoje įmonėje ir ar jam netaikomas nekonkuravimo susitarimas. Darbdavys el. laišku atsakė, kad darbuotojas gali būti ramus, jam nekils jokių problemų, nes sutartis skirta ilgai dirbantiems žmonėms. Atsakovas neįsidarbino nurodytoje įmonėje, kuri, beje, net nebuvo darbdavio konkurentė. Dar po 2 mėn. darbuotojas kreipėsi į darbdavį bei pareikalavo mokėti nekonkuravimo mokestį (kuris iki tol nebuvo mokamas), nes jis laikosi prisiimtų įsipareigojimų. Darbdavys atsakė, kad susitarimas yra nutrūkęs, todėl kompensacija mokama nebus. Darbuotojas kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, kuri nusprendė, kad nekonkuravimo susitarimas nėra nutrūkęs ir kad šalys turėjo sudaryti aiškų susitarimą dėl nekonkuravimo įsipareigojimų nutraukimo. Toks susitarimas sudarytas nebuvo.
Iki teismo ginčą nagrinėjusi Darbo ginčų komisija nesutiko su teiginiu, kad buvusiam darbdaviui leidus buvusiam darbuotojui įsidarbinti kitoje įmonėje, nekonkuravimo susitarimas neteko galios, todėl įmonė neprivalo mokėti nekonkuravimo mokesčio. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad rašytinio susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygos negaliojimo sudaryta nebuvo. Ieškovo prašymas suteikti informaciją ir darbdavio atsakymas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nekonkuravimo susitarimas nutrūko. Be to, darbuotojas nepasinaudojo teise vienašališkai nutraukti nekonkuravimo susitarimą, kai darbdavys daugiau kaip 2 mėn. nemoka nekonkuravimo mokesčio. Darbo ginčų komisija laikė nekonkuravimo susitarimą galiojančiu ir darbuotojui priteisė išmokėti nekonkuravimo mokestį.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad darbuotojo teiginiai, jog jis nemėgino darbintis, laikėsi susitarimo dėl nekonkuravimo, bijojo sankcijų, yra deklaratyvūs, hipotetiniai ir formalūs, nes darbdavys nedraudė darbuotojui ieškoti naujo darbo. Šalys, nutraukdamos darbo sutartį, atskirai neaptarė, kad lieka galioti susitarimas dėl nekonkuravimo. Teismas sprendė, kad darbdavys neturi pareigos mokėti buvusio darbuotojo prašomų išmokų ir, atsisakydamas tai daryti, nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir šalių susitarimo, elgiasi sąžiningai ir teisingai.
Darbuotojas nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodamas, kad susitarimo apimtis galėtų būti keičiama tik atskiru šalių susitarimu (DK 33 straipsnio 3 dalis) bei kad atsakovas yra silpnesnioji darbo sutarties šalis. Naujajame DK nenustatyta galimybių (išimčių) darbdaviui savo iniciatyva vienašališkai nutraukti tokį susitarimą.
Apeliacinės instancijos teismas apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai:
(I) Nutraukdamos darbo sutartį, šalys neaptarė susitarimo dėl nekonkuravimo likimo, t. y. ar jis nustoja galioti, ar toliau galioja. Vis tik teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje kilusiam šalių ginčui spręsti yra reikšmingas šalių elgesys darbo sutarties galiojimo metu ir ją nutraukus.
(II) Teismo vertinimu, darbuotojo kreipimasis į darbdavį dėl galimybės dirbti kitoje įmonėje bei darbdavio atsakymas (kad jis tam neprieštarauja (nors, kaip vėliau paaiškėjo, darbuotojas neįsidarbino minėtoje įmonėje)) parodė, kad darbdavys nereikalauja laikytis nekonkuravimo įsipareigojimų. Reikšmingas ir paties darbuotojo elgesys (kreipimasis dėl nesumokėtos kompensacijos po daugiau negu 2 mėn. po darbo santykių pabaigos) įrodo, kad ir darbdavys, ir darbuotojas nekreipė dėmesio į darbo sutartyje įrašytą susitarimą dėl nekonkuravimo ir šios papildomos darbo sutarties sąlygos iš esmės netaikė. Teismas laiko, jog susirašinėjimas el. laiškais įrodo, jog šalys atsisakė sąlygos dėl nekonkuravimo.
(III) Teismas įsitikinęs, kad nėra pagrindo remtis darbuotojo kaip silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies doktrina, ir darbo sutarties sąlygą dėl nekonkuravimo reikia aiškinti priešingai. Anot teismo, nagrinėjamoje byloje susitarimo dėl nekonkuravimo nereikėtų aiškinti prie sutarties prisijungusios šalies (atsakovo) naudai ir sutartį parengusios šalies (ieškovės) nenaudai. Aptariamą darbo sutarties sąlygą aiškinant pagal nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles būtų įtvirtintas nesąžiningumas, pažeisti protingumo ir teisingumo principai. Taip pat tai neatitiktų šalių santykio turinio viršenybės prieš formą principo.
Po nutarties analizės galima daryti išvadą, kad susitarimas dėl nekonkuravimo įsipareigojimų darbdaviui gali nutrūkti ne tik esant aiškiai ir raštu išreikštam abiejų šalių susitarimui, ir šiuo aspektu VDI Darbo ginčų komisijos ir teismų nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Teismo vertinimu, reikia žiūrėti į šalių elgesį darbo santykių metu ir po darbo sutarties nutraukimo. Šiuo atveju, teismas mano, kad darbuotojo kreipimasis dėl galimybės dirbti kitoje įmonėje bei darbdavio neprieštaravimas tam iš esmės reiškia, jog šios papildomos darbo sutarties sąlygos šalys netaikė, todėl papildoma darbo sutarties sąlyga – susitarimas dėl nekonkuravimo – pasibaigė. Deja, skirtingos DGK ir teismų traktuotės gali kelti teisinių neaiškumų, todėl labai svarbi bus artimiausių metų ar dviejų teismų praktika.
AVOCAD vertinimu, teismo išaiškinimas suteikia daugiau galimybių darbdaviams, kurių naudai iš esmės ir yra sudaromi tokio pobūdžio susitarimai. Taip pat formuojama praktika mažina darbuotojo kaip silpnesniosios šalies apsaugą, nes suteikia galimybes nutraukinėti susitarimus ne tik šalių susitarimu. Nepavykus nutraukti nenaudingo susitarimo bendru sutarimu, galima išbandyti kitas nutraukimo taktikas, pvz., informuoti darbuotoją, kad nekonkuravimo įsipareigojimai nėra taikomi, todėl šalis neprieštarauja, kad buvęs darbuotojas įsidarbintų konkuruojančioje įmonėje bei, žinoma, nemokėti nekonkuravimo mokesčio. Svarbu ir stebėti, kaip bus reaguojama į tokius veiksmus. Jeigu bent keletą mėnesių darbuotojas nepateikia jokių raštiškų pretenzijų, galima bandyti įrodinėti, kad susitarimas nutrūko.
Taigi, šis teismo išaiškinimas suteikia galimybes darbdaviams, tačiau kaip bus jomis pasinaudojama, parodys ateities praktika kitose bylose.
AVOCAD komanda yra pasiruošusi teikti teisines konsultacijas ir atsakyti į kylančius klausimus 24/7. Nelikite vieni!
Jūsų verslo partneris AVOCAD
