Mažėjant COVID-19 viruso grėsmei, Vyriausybė pamažu švelnina karantino ribojimus. Karantino ekonomines pasekmes jaučia daugelis, tačiau ypač – verslo sektorius. Neabejoju, kad bent jau dalis verslininkų ieškos arba jau ieško galimybių jas mažinti, kadangi visuomenėje kurį laiką sklando abejonės, ar itin griežti ribojimai atitiko teisėtumo kriterijų.
Konstitucijoje numatytos esminės teisės ir laisvės (judėjimo, susirinkimų ar ūkinės veiklos laisvės) pagal Konstitucinio Teismo praktiką gali būti ribojamos išimtine ir tik įstatyme numatyta tvarka. Konstitucinis Teismas 2010 m. yra išaiškinęs, kad asmens teisių ir laisvių ribojimai laikomi pagrįstais, jeigu, pirma, jie yra teisėti, t. y. galimybė riboti asmens teises ir laisves numatyta viešai paskelbtuose įstatymuose, o jų normos suformuluojamos pakankamai aiškiai; antra, jie yra būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje; trečia, jais siekiama ginti tokias vertybes kaip valstybės saugumas, teritorinis vientisumas, visuomenės apsauga, viešosios tvarkos interesai, žmonių sveikata ar moralė.
Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo.
Pastebėtina, kad šalyje galioja Nepaprastosios padėties įstatymas (NPĮ). Jame numatyta, kad nepaprastoji padėtis gali būti įvedama, kai dėl valstybėje susidariusios ekstremalios situacijos ar krizės kyla grėsmė Lietuvos Respublikos Konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai. Nepaprastosios padėties metu gali būti ribojamos Konstitucijoje įtvirtintos teisės ir laisvės. Tačiau priimti tokio pobūdžio sprendimus gali tik Seimas (tam tikrais atvejais – Prezidentas) ir tik įstatymu.
Kilus COVID-19 grėsmei bei siekiant jos suvaldymo, Vyriausybė ėmėsi skubių ir neatidėliotinų veiksmų. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu ir atsižvelgdama į nepalankią epideminę COVID-19 situaciją, Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. priėmė nutarimą, kurio pagrindu visoje Lietuvos teritorijoje įvedė karantiną bei numatė jo įgyvendinimo sąlygas bei tvarką.
Vyriausybės aktais (nutarimais) detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos. Labai svarbu, kad šiuose aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams bei su jais nekonkuruotų.
Vyriausybė gali leisti poįstatyminius aktus, kad realizuotų pareigą, kurią jai paveda Konstitucija ar kiti įstatymai, tačiau Konstitucijoje nėra įtvirtinta tiesioginė teisė poįstatyminiu teisės aktu riboti Konstitucijoje įtvirtintas esmines teises ir laisves.
Vyriausybės paskelbto karantino teisėtumas grindžiamas Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymu. Jame numatyta, kad karantino tikslas – nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Pastebėtina, kad įstatymo nuostatos tik bendrai apibrėžia karantinui keliamus tikslus.
Tačiau būtent Vyriausybės nutarime galime matyti aiškius bei išsamius draudimų ir ribojimų sąrašus, pavyzdžiui, kad draudžiamas judėjimas per sieną, ribojama privataus ir viešo sektoriaus veikla (restoranų, parduotuvių, grožio salonų ir pan.), išskyrus tam tikras išimtis, o asmenims, grįžusiems iš užsienio, nustatoma privalomoji 14 dienų izoliacija ir pan.
Būtent šių teisių ir laisvių apsauga yra įtvirtinta Konstitucijoje. Susidaro įspūdis, kad Vyriausybės nustatytų ribojimų apimtys atitinka būtent NPĮ aprašytus ribojimus, kuriuos, kaip minėta, įprastai turi teisę nustatyti tik Seimas.
Abejonių dėl situacijos grėsmės nekyla. Tačiau įvestas karantinas sukėlė aštrias diskusijas dėl Vyriausybės veiksmų atitikties Konstitucijai.
Po karantino pradžios praėjus kelioms savaitėms, valdžios atstovai greičiausiai suprato, kad Vyriausybės priimti sprendimai, ribojantys Konstitucijoje itin ginamas bei saugomas asmenų teises ir laisves, galėjo peržengti Vyriausybės įgaliojimų ribas. Tai privertė skubiai reaguoti.
Jau 2020 m. kovo 31 d. Seimas suteikė Vyriausybei įgaliojimus pateisinti dalį atitinkamų ribojimų, numatytų 2020 m. kovo 14 d. nutarime. Realiai, Vyriausybei buvo suteiktos galimybės laikinai riboti Konstitucijoje įtvirtintą asmens judėjimo laisvę ir, tam tikra apimtimi, ūkinės veiklos ribojimus.
Po mėnesio buvo inicijuoti ir Civilinės saugos įstatymo pakeitimai, numatantys galimybę laikinai apriboti asmens judėjimo laisvę, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teises, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai – ir ūkinės veiklos laisvę, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimą.
Taip jau išėjo, jog Vyriausybė pirma ėmėsi paskelbė karantiną bei apribojo Konstitucijoje saugomas teises ir laisves, kurios gali būti ribojamos tik įstatymo pagrindu, ir tik vėliau pakeitė teisės aktus. Tačiau pagal teisės teoriją įstatymai atgal negalioja. Tokios vienareikšmiškos pozicijos yra laikomasi ir teismų praktikoje.
Todėl Vyriausybės priimtas nutarimas, ribojantis esmines Konstitucijoje numatytas teises ir laisves, de jure yra neteisėtas.
Visgi, reaguojant į COVID-19 situacijos rimtumą, galima pasigesti ir didesnės Seimo iniciatyvos priimant sprendimus taip, kaip numatė Nepaprastosios padėties įstatymo nuostatos bei išsklaidant galimas abejones dėl priemonių teisėtumo. Juk buvo galima priimti Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo bei Civilinės saugos įstatymo pakeitimus dar iki Vyriausybei skelbiant karantiną. Deja, tai padaryta nebuvo – valstybė neapsisaugojo nuo ieškinių.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad ši situacija gali kelti itin rimtus ekonominius iššūkius valstybei. Tikėtina, kad artimiausiu metu nuo COVID-19 nukentėjęs ir jau atsitokėjęs verslas imsis ryžtingų veiksmų bei prieš valstybę inicijuos teisminius procesus, reikalaudamas atlyginti nuostolius, kuriuos teko patirti dėl Vyriausybės pritaikytų apribojimų.
Europos sąjungos narėse jau yra teismo sprendimų, kuriais konstatuota, jog valdžios institucijų veiksmais taikant karantino ribojimus buvo viršyti įgaliojimai.
Apibendrinant, valstybė turėtų apgalvoti situacijos rimtumą bei rimtai rengtis teisminių ginčų maratonui. Tuo metu apdairūs verslo atstovai jau gali pradėti rinkti įrodymus apie patirtus nuostolius bei pagalvoti apie kreipimosi dėl nuostolių kompensavimo inicijavimą, o nepasiekus susitarimo – kreiptis į teismus.
Netrukus jau galime išgirsti apie pirmąsias tokias bylas.
AVOCAD 24/7 komanda yra pasiruošusi atsakyti į visus kylančius klausimus.
Nelikite vieni.
