Pelninga veikla, aiški verslo strategija ir sutarta akcijų kaina dar negarantuoja, kad akcijų pardavimo sandoris bus sklandus. Praktika rodo, kad iššūkiai dažnai paaiškėja ne derybose dėl komercinių sandorio sąlygų, o vertinant bendrovės teisinį pasirengimą sandoriui. Būtent šiame etape išryškėja ne tik ankstesnių akcijų perleidimų ar bendrovės dokumentacijos trūkumai, bet ir mokestinės, sutartinės, reguliacinės ar kitos teisinės rizikos, kurios gali turėti įtakos sandorio eigai, kainai ar net jo įgyvendinimui.
Todėl praktikoje vien verslo patrauklumas ar sutarta sandorio kaina savaime nereiškia, kad sandoris bus užbaigtas. Galutiniam rezultatui ne mažiau svarbus yra bendrovės pasirengimas sandoriui – gebėjimas tinkamai pagrįsti nuosavybės teisę į akcijas, identifikuoti galimas rizikas ir iš anksto susitarti dėl jų paskirstymo tarp šalių.
Apie tai, kokios klaidos praktikoje dažniausiai paaiškėja, rengiantis akcijų pardavimo sandoriui, kodėl vien tinkamai parengtos APPS nepakanka ir į kokius aspektus verslo savininkams verta atkreipti dėmesį dar prieš pradedant derybas su potencialiu investuotoju, komentuoja advokatų profesinės bendrijos AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.„Nors APPS pirmiausia siejama su akcijų perleidimu ir atsiskaitymo sąlygomis, praktikoje jos paskirtis yra gerokai platesnė. Tai nėra tik dokumentas, kuriuo įforminamas akcijų perdavimas – tinkamai parengta APPS yra pagrindinis instrumentas, leidžiantis šalims iš anksto susitarti dėl rizikos paskirstymo. Joje turėtų būti aiškiai nustatyta, kuri šalis ir kokia apimtimi prisiima atsakomybę už aplinkybes, kurios gali paaiškėti jau po sandorio užbaigimo ir turėti įtakos įsigyto verslo vertei“, – aiškina AVOCAD vyresnioji teisininkė Sandra Mickienė.
Dėl šios priežasties vienas svarbiausių pasirengimo akcijų pardavimo sandoriui etapų yra bendrovės teisinis, finansinis ir mokestinis patikrinimas (ang. due diligence). Jo tikslas nėra vien nustatyti galimus trūkumus ar sudaryti pagrindą deryboms dėl mažesnės akcijų kainos. Pagrindinė tokio patikrinimo funkcija – padėti pirkėjui įvertinti, kokį verslą jis įsigyja, o šalims – priimti informuotus sprendimus dėl sandorio sąlygų.
Praktikoje patikrinimo metu nustatyta rizika nebūtinai reiškia, kad sandoris nebus įgyvendintas. Žinoma, tam tikrais atvejais nustatytos aplinkybės gali lemti sprendimą sandorio atsisakyti, tačiau dažniau jos tampa pagrindu papildomoms deryboms ir APPS sąlygų koregavimui.
Pavyzdžiui, nustačius galimą mokestinę riziką dėl ankstesnių bendrovės veiklos laikotarpių, šalys gali susitarti, kad ši konkreti rizika lieka pardavėjo atsakomybėje, dalis akcijų kainos būtų sumokama tik įvykdžius tam tikras sąlygas arba būtų nustatytas atskiras kompensavimo mechanizmas. Tokiu būdu nustatyta rizika savaime netampa kliūtimi sandoriui – svarbiausia, kad šalys ją tinkamai įvertintų ir aiškiai susitartų, kas bei kokia apimtimi už ją atsakys.
Vis dėlto, svarbu suprasti, kad pirkėjo apsauga nėra absoliuti – ji priklauso nuo to, ar konkreti rizika buvo tinkamai identifikuota, įvertinta ir aptarta, prieš sudarant sandorį. Jeigu tam tikras klausimas apskritai nebuvo nagrinėtas, vėliau gali būti sudėtinga pagrįsti, kad pardavėjas pažeidė savo įsipareigojimus ar neatskleidė reikšmingos informacijos.Todėl viena pagrindinių praktinių taisyklių rengiantis akcijų pardavimo sandoriui yra ne tik nustatyti galimas rizikas, bet ir užtikrinti, kad dėl jų būtų aiškiai susitarta dar iki sandorio užbaigimo. Kuo mažiau neapibrėžtumo lieka sandorio dieną, tuo mažesnė tikimybė, kad neišspręsti klausimai taps ginčų priežastimi ateityje.
Akcijų nuosavybės istorija: formalumas, galintis sustabdyti sandorį
„Viena dažnai pasitaikančių praktinių problemų, su kuria susiduriame rengdami APPS, yra ne derybos dėl kainos ar sutarties sąlygų, o pardavėjo galimybė tinkamai pagrįsti savo nuosavybės teisę į parduodamas akcijas“, – sako S. Mickienė.
Ši problema ypač aktuali tais atvejais, kai APPS turi būti tvirtinama notarine tvarka. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad notarinė forma privaloma, kai perleidžiama 25 proc. ar daugiau uždarosios akcinės bendrovės akcijų arba kai akcijų pardavimo kaina viršija 14.500,00 Eur.
Tvirtindamas APPS, notaras privalo įsitikinti, kad pardavėjas turi teisę disponuoti parduodamomis akcijomis. Vien faktas, kad asmuo yra nurodytas akcininku Juridinių asmenų dalyvių informacinėje sistemoje (JADIS) ar bendrovės vidiniuose dokumentuose, savaime nepatvirtina, kad jo nuosavybės teisė į akcijas yra tinkamai pagrįsta. Praktikoje turi būti įvertinta visa akcijų nuosavybės teisės atsiradimo grandinė – pateikti dokumentai, kurių pagrindu akcijos buvo įgytos, o tais atvejais, kai sandorį būtina tvirtinti notariškai, pateikti ir jų originalus.
Jeigu akcininkas akcijas įgijo, steigiant bendrovę, ir akcininkų struktūra nuo to laiko iš esmės nesikeitė, problemų įrodyti savo nuosavybės teisę į turimas akcijas paprastai nekyla. Net ir tais atvejais, kai steigimo dokumentai dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, bendrovėje įvykusio gaisro) nėra išlikę, pradinę akcininkų struktūrą dažniausiai galima atkurti pagal Juridinių asmenų registro duomenis.
Vis dėlto, mūsų praktika rodo, kad didžiausi iššūkiai kyla ne dėl steigimo dokumentų, o dėl vėlesnių akcijų perleidimų. Praktikoje paprastai susiduriama su dviem pagrindinėmis problemų grupėmis.
Pirma – neišsaugoma visa akcijų nuosavybės istoriją pagrindžianti dokumentacija.
Ilgiau veikiančiose bendrovėse akcininkų sudėtis neretai keičiasi ne vieną kartą. Akcijos perleidžiamos skirtingiems fiziniams ar juridiniams asmenims, sudaromos kelios APPS, tačiau, laikui bėgant, dalis dokumentų prarandama arba lieka ankstesnių akcininkų dispozicijoje. Praktikoje neretai susiduriama su situacijomis, kai bendrovė nebegali pateikti visų akcijų įgijimo dokumentų, nėra išlikę APPS originalų, akcijų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų ar kitų nuosavybės teisę pagrindžiančių įrodymų.
Tokiais atvejais tenka tikrinti visą akcijų nuosavybės grandinę – kas, kada ir kokiu pagrindu įgijo akcijas, kiek jų perleido, kam jos buvo perleistos, ar kiekvienas perleidimas buvo tinkamai įformintas ir ar akcininkų pasikeitimai buvo tinkamai įregistruoti JADIS sistemoje. Kuo ilgesnė bendrovės veiklos istorija ir kuo daugiau kartų keitėsi akcininkai, tuo didesnė tikimybė, kad nuosavybės grandinėje atsiras neaiškumų, kuriuos teks spręsti, jau vykstant sandoriui.
Praktikoje tai neretai reiškia ne tik papildomą dokumentų paiešką, bet ir poreikį susisiekti su ankstesniais akcininkais ar jų teisių perėmėjais, gauti jų patvirtinimus dėl įvykusių akcijų perleidimų ar parengti papildomus teisinius dokumentus, padedančius pašalinti nustatytus neaiškumus.
Tokie procesai dažnai nėra greiti – jie priklauso ne tik nuo pardavėjo, bet ir nuo trečiųjų asmenų galimybės bei noro pateikti reikalingą informaciją. Todėl tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip formalus dokumentų klausimas, sandorio procese gali tapti vienu iš veiksnių, lemiančių jo terminus ir papildomas sąnaudas.
Antra – ankstesni akcijų perleidimo sandoriai buvo dirbtinai išskaidyti, siekiant išvengti privalomos notarinės formos.
Nors reikalavimas tam tikrais atvejais APPS tvirtinti notarine tvarka galioja jau ne vienerius metus, praktikoje vis dar pasitaiko atvejų, kai sandorio šalys vieną ekonomiškai vientisą akcijų perleidimą dirbtinai suskaido į kelias atskiras APPS. Pavyzdžiui, vietoje vieno sandorio, kuriuo būtų perleidžiama 100 proc. akcijų, sudaromi keli atskiri sandoriai dėl mažesnių akcijų paketų, formaliai nepasiekiančių Civiliniame kodekse nustatytos ribos.
Trumpuoju laikotarpiu toks sprendimas gali atrodyti racionalus – šalys neretai notarinės formos reikalavimą laiko pertekliniu formalumu, siekia sumažinti sandorio sąnaudas, sutrumpinti jo įgyvendinimo terminus ar išvengti papildomų procedūrų, susijusių su sandorio tvirtinimu pas notarą. Tačiau toks sprendimas gali turėti reikšmingų pasekmių ateityje. Mūsų praktikoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai notaras, nustatęs, kad ankstesni akcijų perleidimo sandoriai buvo dirbtinai išskaidyti, siekiant išvengti imperatyvių Civilinio kodekso reikalavimų dėl notarinės formos, atsisakė tvirtinti vėlesnį akcijų pirkimo-pardavimo sandorį.
Paradoksalu, tačiau sprendimas, kuris prieš kelerius metus atrodė greitesnis, paprastesnis ar ekonomiškai naudingesnis, ateityje gali tapti kliūtimi, parduodant verslą. Strateginis investuotojas, ketinantis įsigyti 100 proc. bendrovės akcijų, pagrįstai tikisi teisiškai tvarkingos akcijų nuosavybės istorijos ir teisės aktų reikalavimus atitinkančios sandorių grandinės. Todėl tikėtis, kad jis sutiks dirbtinai skaidyti savo investiciją vien tam, kad būtų pakartota ankstesnė netinkama praktika, būtų nepagrįsta.
Todėl bendrovėms, kurios ateityje planuoja pritraukti investuotoją ar svarsto apie verslo pardavimą, rekomenduotina dar iki derybų pradžios atlikti vidinį akcijų nuosavybės istorijos auditą. Praktikoje tai reiškia ne tik patikrinti, ar visi akcininkų pasikeitimai tinkamai atsispindi JADIS, bet ir įsitikinti, kad yra išlikę visi akcijų įgijimą bei perleidimą pagrindžiantys dokumentai, jų originalai, o ankstesni sandoriai buvo sudaryti, laikantis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Toks išankstinis teisinis įsivertinimas leidžia išvengti situacijų, kai formalaus pobūdžio trūkumai tampa kliūtimi laiku užbaigti strategiškai svarbų sandorį.
Tačiau tinkamai sutvarkyta akcijų nuosavybės istorija išsprendžia tik vieną iš esminių sandorio klausimų – ji leidžia įsitikinti, kad pardavėjas turi teisę perleisti akcijas. Ne mažiau svarbu įvertinti ir tai, kokį verslą pirkėjas faktiškai įsigyja, kokios rizikos egzistuoja bendrovės veikloje ir kuri šalis jas prisiims po sandorio užbaigimo. Būtent šiems klausimams spręsti APPS ypatingą reikšmę įgyja pardavėjo informacijos atskleidimo procesas bei garantijos.
Pardavėjo informacijos atskleidimas: ar pakanka dokumentus pateikti pirkėjui?
Praktikoje neretai kyla klausimas, kokia apimtimi informacija laikoma tinkamai atskleista. Ar pakanka, kad tam tikri dokumentai buvo pateikti pirkėjui ar patalpinti virtualiame duomenų kambaryje? Ar vis dėlto pardavėjas turėtų aktyviai atkreipti pirkėjo dėmesį į konkrečias aplinkybes ir jų galimas pasekmes?„Mūsų praktikoje būtent šis klausimas dažnai tampa vienu iš pagrindinių vertinant, ar po sandorio užbaigimo pirkėjas turi pagrindą reikšti pretenzijas pardavėjui. Vien formalus dokumento pateikimas ne visuomet reiškia, kad reikšminga rizika buvo tinkamai atskleista“, – pažymi teisininkė.
Šis klausimas tampa ypač aktualus tais atvejais, kai bendrovės dokumentuose egzistuoja daug įvairios informacijos, tačiau ne visa ji yra vienodai reikšminga pirkėjo sprendimui.
Pavyzdžiui, bendrovės dokumentuose gali būti informacija apie vykstantį ginčą, galimą mokestinę riziką, darbuotojo pareikštą reikalavimą ar reikšmingos sutarties nutraukimo riziką. Nors tokie dokumentai gali būti pateikti pirkėjui, praktikoje svarbu įvertinti, ar iš jų turinio pirkėjui buvo aiškiai suprantama ne tik pati aplinkybė, bet ir jos galima reikšmė įsigyjamo verslo vertei.
Todėl praktikoje rekomenduotina reikšmingas aplinkybes ne tik pateikti bendrame dokumentų rinkinyje, bet ir aiškiai bei raštu jas identifikuoti, nurodant, kokia konkreti rizika egzistuoja ir kokias galimas pasekmes ji gali sukelti.
Toks požiūris svarbus abiem sandorio šalims. Pirkėjui jis leidžia priimti informuotą sprendimą ir tinkamai įvertinti prisiimamą riziką, o pardavėjui – sumažinti tikimybę, kad po sandorio bus keliami reikalavimai dėl aplinkybių, kurios faktiškai buvo žinomos, tačiau kurių reikšmė nebuvo aiškiai aptarta.
Kitaip tariant, informacijos atskleidimo tikslas nėra vien formaliai įvykdyti pareigą pateikti dokumentus. Jo esmė – užtikrinti, kad iki sandorio užbaigimo šalys turėtų vienodą supratimą apie reikšmingas aplinkybes, jų galimas pasekmes ir tai, kam tenka su jomis susijusi rizika.
Pardavėjo garantijos: kada pirkėjo lūkesčiai tampa pardavėjo atsakomybe?
Tinkamas informacijos atskleidimas leidžia pirkėjui įvertinti žinomas bendrovės veiklos rizikas. Tačiau kiekvieno akcijų pardavimo sandorio metu lieka esminis klausimas – ar pirkėjas gali būti tikras, kad visa kita informacija apie bendrovę yra teisinga ir išsami.
Būtent šiam tikslui akcijų pirkimo–pardavimo sutartyse naudojamos pardavėjo garantijos (angl. representations and warranties). Jomis pardavėjas patvirtina tam tikras aplinkybes, susijusias su bendrove, jos veikla ir parduodamomis akcijomis, ir iš esmės prisiima atsakomybę už tai, kad pateikta informacija yra teisinga ir nėra nuslėptų reikšmingų aplinkybių.
Praktikoje svarbu suprasti, kad pardavėjo garantijos nėra tik formalus sutarties skyrius. Tai vienas pagrindinių mechanizmų, leidžiančių šalims aiškiai apibrėžti, už kokias aplinkybes pardavėjas atsako po sandorio užbaigimo.
Pardavėjo garantijos dažniausiai apima pagrindinius bendrovės veiklos aspektus – akcijų nuosavybę, bendrovės teisinį statusą, finansinę informaciją, mokestinius įsipareigojimus, reikšmingas sutartis, ginčus, turtą bei kitus konkrečiam verslui aktualius klausimus. Tačiau svarbu suprasti, kad pirkėjo apsaugą lemia ne pats garantijų sąrašas, o tai, kaip tiksliai jos suformuluotos ir kokią riziką jos realiai apima.
„Praktikoje viena dažniausių klaidų – pernelyg abstraktus garantijų formulavimas. Iš pirmo žvilgsnio tokios nuostatos gali atrodyti pakankamai plačios, tačiau vėliau būtent jų interpretavimas tampa ginčo objektu“, – teigia S. Mickienė.
Pavyzdžiui, pardavėjas gali patvirtinti, kad bendrovė neturi jokių neatskleistų įsipareigojimų. Tačiau po sandorio paaiškėjus papildomai mokestinei prievolei, darbuotojo pareikštam reikalavimui ar reikšmingos sutarties pažeidimui, gali kilti klausimas – ar konkreti situacija patenka į šios garantijos apimtį. Kuo abstraktesnė garantijos formuluotė, tuo daugiau galimybių skirtingai ją interpretuoti ir tuo didesnė tikimybė, kad šalys skirtingai vertins savo atsakomybę.
Todėl rengiant APPS svarbu vengti situacijų, kai šalys apsiriboja abstrakčiomis deklaracijomis. Garantijos turi būti formuluojamos atsižvelgiant į konkretaus verslo pobūdį, atlikto patikrinimo rezultatus ir tas rizikas, kurios realiai gali turėti įtakos įsigyto verslo vertei.
Ne mažiau svarbu tai, kad pardavėjo garantijos negali būti vertinamos atskirai nuo prieš tai aptarto informacijos atskleidimo proceso. Jeigu tam tikra aplinkybė buvo aiškiai atskleista pirkėjui iki sandorio užbaigimo, paprastai ji negali būti laikoma netikėta rizika, už kurią atsakomybę turėtų prisiimti pardavėjas. Tuo tarpu neatskleistos reikšmingos aplinkybės, kurios neatitinka pardavėjo garantijų, gali tapti pagrindu pirkėjo reikalavimams po sandorio užbaigimo.
Todėl tinkamai parengta APPS nėra tik garantijų ir atsakomybės ribojimų rinkinys. Tai dokumentas, kuriame kartu sujungiami visi pagrindiniai rizikos valdymo elementai – nustatytų aplinkybių atskleidimas, pardavėjo patvirtinimai ir aiškus atsakomybės paskirstymas tarp šalių.
Kai garantijų nepakanka: kaip tinkamai paskirstyti konkrečias sandorio rizikas?
Net ir tinkamai suformuluotos pardavėjo garantijos ne visuomet išsprendžia visas situacijas, ypač tais atvejais, kai tam tikra rizika yra žinoma dar iki sandorio užbaigimo, tačiau šalys dėl komercinių priežasčių nusprendžia sandorį tęsti.
Tokiais atvejais rekomenduotina neapsiriboti bendro pobūdžio garantijomis, o konkrečiai susitarti, kaip bus sprendžiamos nustatytos rizikos pasekmės. Kitaip tariant, jeigu tam tikra aplinkybė jau yra identifikuota atliekant teisinį, finansinį ar mokestinį patikrinimą, šalys turėtų aiškiai įtvirtinti, kuri šalis prisiima atsakomybę, jeigu ši rizika ateityje materializuotųsi.
Pavyzdžiui, jeigu iki sandorio nustatoma galima mokestinė rizika už ankstesnius bendrovės veiklos laikotarpius, APPS tikslinga aiškiai numatyti, kad dėl šios rizikos atsiradę nuostoliai tenka pardavėjui, arba nustatyti kitą kompensavimo mechanizmą. Tokiu būdu pirkėjui nereikia ginčytis dėl to, ar konkreti situacija laikytina pardavėjo garantijų pažeidimu – šalys iš anksto būna susitarusios dėl atsakomybės už konkrečią riziką.
Kartu svarbu įvertinti ir pardavėjo interesus. Pardavėjui neturėtų likti neribota ir neapibrėžta atsakomybė už visas bendrovės istorijoje galėjusias atsirasti aplinkybes, ypač tais atvejais, kai po sandorio jis nebedalyvauja bendrovės veikloje ir nebegali kontroliuoti jos sprendimų. Todėl rengiant APPS rekomenduojama aiškiai nustatyti ne tik pardavėjo atsakomybės pagrindus, bet ir jos ribas – terminus, maksimalų atsakomybės dydį bei atvejus, kuriems tokie ribojimai netaikomi (pavyzdžiui, tyčiniam informacijos nuslėpimui).
Praktikoje daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama ne formaliam kuo platesnių garantijų įrašymui į sutartį, o realiam rizikų valdymui. Kuo aiškiau šalys iki sandorio užbaigimo susitaria, kokios aplinkybės laikomos pirkėjo prisiimama verslo rizika, o kokios lieka pardavėjo atsakomybėje, tuo mažesnė tikimybė, kad po sandorio užbaigimo dėl tų pačių aplinkybių kils ginčai.
Apibendrinant, akcijų pardavimo sandorio sėkmę lemia ne vien verslo patrauklumas ar sutarta kaina. Praktikoje didžiausi iššūkiai dažnai kyla dėl istorinių aplinkybių – nepakankamai sutvarkytos akcijų nuosavybės dokumentacijos, neįvertintų teisinių rizikų ar nepakankamai aiškiai sutartyje paskirstytos atsakomybės tarp šalių. Todėl įmonės, svarstančios apie investuotojo pritraukimą ar verslo pardavimą, turėtų vertinti teisinį pasirengimą sandoriui kaip ilgalaikės verslo vadybos dalį, o ne tik kaip formalų veiksmą, atliekamą atsiradus pirkėjui. Kuo anksčiau identifikuojamos ir pašalinamos galimos kliūtys, tuo sklandžiau vyksta derybos ir tuo mažesnė tikimybė, kad formalūs ar istoriniai klausimai taps priežastimi atidėti ar apskritai prarasti sudarytą sandorį.