Atėjus vasaros sezonui ir vaikų atostogoms darbuotojai dažnai nori perkelti savo darbo vietą į kitas vietoves ar net šalis, kuriose galėtų derinti darbą su laisvalaikiu ar leisti laiką kartu su šeima. Neretai ir pats darbdavys organizuoja tokį darbo ir laisvalaikio procesą.
VDI kancleris Šarūnas Orlavičius akcentuoja, kad VDI dažnai sulaukia klausimų dėl vadinamųjų darbostogų, tačiau atkreipia dėmesį, kad „darbostogų“ sąvokos ir jų organizavimo tvarkos tiesiogiai teisės aktai nereglamentuoja.
„Kadangi Darbo kodeksas nenumato „darbostogų“ sąvokos, tai tuo atveju, jei darbdavys siunčia darbuotoją atlikti darbo funkcijas kitoje, ne nuolatinėje darbo vietoje, darbdavys privalo įforminti komandiruotę“, – pabrėžia Š. Orlavičius. VDI kancleris akcentuoja, kad Darbo kodekso 107 str. 1 d. nurodyta, jog „darbuotojo komandiruotė yra jo darbo pareigų atlikimas kitoje, negu yra nuolatinė darbo vieta, vietoje“. Taigi jeigu darbdavys siunčia darbuotoją atlikti pareigas pagal darbo sutartį kitoje, negu yra jo nuolatinė darbo vieta, vietoje, tai yra kitame administraciniame vienete arba kitoje valstybėje, tai pagal Darbo kodeksą tai laikoma komandiruote, kurios metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis ir mokami dienpinigiai, jeigu komandiruotė trunka ilgiau negu darbo dieną (pamainą) arba darbuotojas komandiruojamas į užsienį. Jeigu per komandiruotę darbuotojas patiria papildomų sąnaudų, pavyzdžiui, transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų, darbdavys jas turi kompensuoti.
„Svarbu paminėti ir Darbo kodekse reglamentuotą nuotolinio darbo atvejį, pavyzdžiui, kai darbuotojas visą arba dalį darbo laiko su darbdaviu suderinta tvarka reguliariai atlieka nuotoliniu būdu, tai yra sulygtoje ir darbo sutarties šalims priimtinoje kitoje, negu yra darbo vieta, vietoje, taip pat naudodamas informacines ir elektroninių ryšių technologijas, – akcentuoja VDI kancleris. – Vadinasi, tuo atveju, jeigu darbuotojas nori kurį laiką dirbti kitoje, negu yra darbovietė vietoje, darbo sutarties šalys gali susitarti dėl nuotolinio darbo, kurio darbo teisės normos nedraudžia atlikti ir iš užsienio valstybės, na, o dėl konkrečios darbo vietos, kurioje darbuotojas dirbs nuotoliniu būdu, tariasi darbo sutarties šalys.“
Š. Orlavičius pabrėžia, kad skiriant dirbti nuotoliniu būdu raštu nustatomi darbo vietos reikalavimai, jeigu tokie keliami, darbui suteikiamos naudoti darbo priemonės, aprūpinimo jomis tvarka, naudojimosi darbo priemonėmis taisyklės, taip pat nurodomas darbovietės padalinys, skyrius ar atsakingas asmuo, kuriam darbuotojas turi atsiskaityti už atliktą darbą darbdavio nustatyta tvarka. „Jeigu dirbdamas nuotoliniu būdu darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsigijimu, įsirengimu ir naudojimu, jos privalo būti kompensuotos, na, o kompensacijos dydį ir jos mokėjimo sąlygas darbo sutarties šalys nustato susitarimu“, – pažymi Š. Orlavičius.
„Tiesa, ir dirbant nuotoliniu būdu darbuotojo naudojamos darbo priemonės ar darbo vieta turi atitikti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimus, na, o kaip saugiai naudotis darbdavio suteiktomis darbo priemonėmis, darbuotoją privalo apmokyti darbdavys“, – akcentuoja VDI specialistas.
Taigi, darbuotojas ir darbdavys gali susitarti, kad darbuotojas dirbs iš jo pasirinktos vietos, pavyzdžiui, iš sodybos, užsienio valstybės ar kitos jam priimtinos vietos, taip lengviau suderindamas darbą ir poilsį.
VDI informacija
