„Ekonomika, kaip ir klimatas, darosi vis ekstremalesnė“, – sako banko „Nordea“ ekspertas Žygimantas Mauricas.
Kauno PPA rūmų Finansininkų klubas Rūmų narius pakvietė į verslo informacinę popietę, kurioje banko „Nordea“ specialistai pristatė naujausią ekonomikos apžvalgą ir įžvalgas apie Lietuvos aktualijas, taip pat naują smulkiojo ir vidutinio verslo paramos priemonę – Europos investicinio fondo garantijas paskoloms.
Pasak Ž. Maurico, sumaišties ekonomikoje tebėra daug, o ateitis – neaiški. Ar trankysimės amerikietiškais kalneliais, o gal augimo kelias bus tiesesnis?
Eksperto teigimu, tvariam ekonomikos augimui trukdo keli pavojai: kylančios žaliavų ir maisto kainos, periferinių euro zonos šalių – Graikijos, Airijos, Portugalijos finansinės problemos, politiniai neramumai Šiaurės Afrikoje, gamtos stichijos Japonijoje padariniai. Antra vertus, kliūtis padeda įveikti klestinti tarptautinė prekyba, kurioje pirmu smuiku groja JAV, itin žemos palūkanų normos (Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje jos niekada nuo 1860 m. nebuvo tokios mažos), netradicinės pinigų politikos priemonės (pinigų spausdinimas).
„Tačiau kaip skatinti ekonomiką šalims, kurios negali spausdinti pinigų? Gyventi šviesesnio rytojaus sąskaita auginant skolų kuprą?“ – svarstė ekspertas, pažymėjęs, kad Lietuva įžengė į naują ekonomikos augimo ciklą.
Istorijos pamokos liudija, kad po nuosmukio ūkiai atsigauna skirtingais greičiais. Transportas ir pramonė kyla greičiausiai, jau pradinėje ciklo stadijoje, ir tampa tolesnio augimo lokomotyvais. Į vidaus rinką orientuoti sektoriai (prekyba, paslaugos) seka iš paskos, tačiau jų augimo greitis nebūna spartus. Tradiciniai sektoriai (žemės ūkis, miškininkystė) yra mažiau jautrūs ekonomikos ciklo svyravimams ir šių sektorių vaidmuo augimui būna nežymus.
Ž. Maurico teigimu, Lietuvos augimas vyksta „kaip iš vadovėlio“: pridėtinės vertės pokyčiai 2010 m. sudarė: 8 proc. pramonėje, 7,8 proc. – transporto sektoriuje, 0,2 proc. – paslaugų sektoriuje; sukuriamas BVP mažėjo vidaus prekyboje (0,1 proc.), viešųjų paslaugų sektoriuje (2 proc.), žemės ūkyje (2,8 proc.), komunalinių paslaugų srityje (4,8 proc.), statyboje (7,1 proc.).
Lietuvos pramonės struktūroje dominuoja tradicinės ūkio šakos, tačiau sektoriaus struktūra darosi vis margesnė. Per dešimtmetį, nuo 1999 m., maisto pramonės dalis išliko stabili (apie 30 proc.), smarkiai susitraukė tekstilės šaka (nuo 23 iki 9 proc.). Didžiausią pažangą padarė chemijos pramonė (jos dalis pramonės struktūroje padidėjo nuo 7 iki 13 proc.), plastikų, transporto įrangos gamyba (nuo 3 iki 6 proc.), medienos pramonė (nuo 7 iki 9 proc.).
„Auganti pramonė didina eksportą, saugo litą, bet nekuria darbo vietų ir nedidina atlyginimų, todėl neįsuka vidaus vartojimo. Darbo vietas kuria paslaugos. Paslaugų sektorius 2008 m. tapo didžiausiu darbdaviu Lietuvoje“, – pridūrė „Nordea“ atstovas. Jo nuomone, tolesnė ekonomikos raida priklausys nuo to, ar pramonė sugebės būti pagrindine ekonomikos augimo jėga, ar eksportas įsuks vidaus vartojimą. Įvertinus demografinius pokyčius, didžiausiu darbdaviu galima laikyti emigraciją, o tada kyla klausimas, ar bus kam džiaugtis ekonomikos augimu? Eksperto teigimu, tikrojo spaudimo ir problemų „Sodra“ dar nepatyrė, jos užgrius po 5-6 metų.
Ž.Mauricas atkreipė dėmesį, kad darbo apmokestinimas Lietuvoje yra vienas didžiausių ES. Gaudamas minimalų ir vidutinį atlyginimą, darbuotojas procentais sumoka daugiausiai mokesčių palyginti su kitomis ES šalimis.
