Giedrimė DIDŽIAPETRIENĖ
Pavasarį atšventusi įmonės dešimtmetį, UAB „Bakūžė“ praėjusią savaitę įvertinta Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) Marijampolės filialo įsteigtu vienu iš daugelio „Metų žvilgsnis 2020“ apdovanojimų nominacijoje „Už verslo bendruomenės telkimą“. Karkasinius ir skydinius namus statanti bendrovė šiais metais pretenduoja ir į kitą KPPAR, savivaldybės bei Šakių verslo informacijos įsteigtą apdovanojimą – „Verslo skruzdę“ konkurse „Sukurta Šakių krašte 2020“. Su įmonės vienu iš savininkų, įmonės vadovu, antrai kadencijai perrinktu Šakių verslo klubo pirmininku kalbamės apie tai, kaip pasikeitė jų verslas per dešimtmetį, kaip keitėsi požiūris ir vertybės versle.
– Kokiu ritmu gyveno įmonė pastaruosius metus?
– Tokiu pačiu kaip ir visą dešimtmetį. Kadangi ne visada sekėsi, tai daug ko išmokome, daug ką supratome, ir darome viską tą patį, tik žymiai efektyviau ir žymiai laisviau. Su mažesniais resursais ir per trumpesnį laiką padarome kokybiškai tą patį, ką padarydavom su didesniais. Supratome, kad reikia mokytis ir tobulėti, praktiškai pritaikėme vakarietiškas darbo taisykles. Pirma taisyklė – jei nežinai, tai nedarai. Tada sustojame ir nedarome, susirenkame visi – šeimininkas, užsakovas, techninės priežiūros atstovas – ir sprendžiame, kaip padaryti, prašome patarimų, ieškome kiek įmanoma geresnių sprendimų. Lietuvos unikalumas ir bėda, kad neturime kartotinių projektų, statome unikalius namus. Ir būna detalių, kai nežinome, kaip jas padaryti. Tada kviečiame konsiliumą. Tarkime, jei tai nauja stogo danga, kviečiame tos firmos specialistą konsultuoti, ir „važiuojame“ toliau. Tada nėra blogų emocijų, nėra broko, nėra kaltinimų ir, svarbiausia, nėra perdarymo. Nes perdarymas kainuoja labai daug laiko, pinigų ir sveikatos. Ta kryptimi dirbame jau apie penkerius metus. Bet žinote, vienas dalykas yra pasakyti kad, Jonai ar Petrai, jei nemoki, nežinai, tai nedaryk, bet Jonas bijo pasakyti, kad nemoka. Reikėjo išgyvendinti šitą baimę, nes jeigu tu nežinosi ir pasiklausi, niekas tavęs nežemins ir nepriekaištaus. Bet jeigu padarysi blogai ir nuslėpsi, tada bus tikrai blogai. Kitas labai svarbus momentas – jei jau esi šitoje firmoje, turi laikytis tam tikrų taisyklių: objekte gerti alkoholinius gėrimus griežtai draudžiama bet kuriuo metu, darbe reikia atrodyti tvarkingai. Tvarka turi būti visame kame – objekte turi būti tvarka, pabaigus darbą turi būti tvarka, apranga turi būti tvarkinga. Nes tik per tvarką pasimato, kur yra mūsų bėdos. Kai netvarka, tai atrodo, kad gal viskas neblogai, bet nesimato smulkmenų. Žmonės ne šiaip sau sako, kad velnias slypi detalėse. Esant netvarkai detalės nepasimatys. Tik laikantis tvarkos gali tobulėti. Ir trečias esminis dalykas – mums nebesvarbios mūsų apyvartos, nesvarbu, ar mes pirmi, antri ar paskutiniai. Man rūpi, kad dirbtume pelningai, kad uždirbtume, kad darbe gerai jaustųsi žmonės ir kad užsakovas būtų patenkintas savo namu. Atmečiau konkuravimą vardan nieko,- kad mes esame ypatingi ar pirmi – tik oras! Rodiklis yra, jei žmogus jaučiasi blogai. O jeigu gerai jausdamiesi mes pastatome puikų namą, faina būna visiems.
– Kiek teko girdėti, Jūsų įmonė pastatė namą ir išrinktajai premjerei Ingridai Šimonytei. Ar gera ji buvo klientė?
– O taip! Tai buvo gal kokie 2016 metai. Iki šiol nežinau, dėl kokių priežasčių ji mus pasirinko. Pamenu, mūsų firmos vadybininkas sako: pas mus atvažiuos Šimonytė dėl namo statybos. Maniau, kad reikia kaip nors ypatingai pasiruošti. Bet pasirodo – ne. Atvažiavo, sako namo statybose nieko nenusimanau, jog mumis pasitiki ir kad mes pastatyme jai namus, kad galėtų juose gyventi.
Apie tai rašė portalas 15min. Aišku, mums buvo gera reklama – pasipylė skambučiai, pasiūlymai, atsirado norinčių su mumis daryti biznį, bet, kaip visada būna, vėliau ta banga atslūgo. Kaip bebūtų, tokio žmogaus atėjimas ir mums patiems sustiprino pasitikėjimą pačiais savimi, sustiprino ir kitų pasitikėjimą mūsų įmone. Su Šimonyte nebuvo jokio konflikto, nusiskundimų irgi nebuvo. Po visko padėkojo. Ir mes tikrai žinotume, jei kas būtų buvę ne taip. Kiekvienas užsakovas mus tobulina, visada visko būna, iš pastabų mokomės, nesakome, kad ei, kvaily, ką tu ten mums aiškini, mes ir be tavęs žinome, kaip reikia daryti. Aišku, išgirdus kritiką ar pastabas pikta, bet tik tol, kol nesupranti jų svarbos. Juk kiekvienas žmogus turi teisę pasakyti, ką galvoja, o mano valia pasirinkti, kaip sureaguoti. Iš Šimonytės dėl statybų nesulaukėme nė vienos pastabos. Buvo diskusijų dėl dokumentų,- jos atstovai reikalavo kad būtų visi, kuriuos privalome turėti, kai kas vėlavo, bet mes patys dėl to tik pasitempėme.
– Ar per tą dešimtmetį dažnai keitėsi darbuotojai, kiek jų turite šiuo metu?
– Mes susimažinome žmonių. Nuo daugiau kaip 30 darbuotojų 2017 metais liko gal 14. Per visą tą laiką prasisuko gal apie 120 žmonių. Buvo tokių, kurie išvyko dirbti į užsienį ir sugrįžo. Nemažai tų, kurie pas mus buvo įgiję kvalifikaciją, todėl buvo gaila išleisti ir džiaugėmės jiems sugrįžus. Buvo tokių, kurie grįžo, bet jų priimti jau mes nebenorėjome, nes mūsų žmonių kvalifikacija per tą laiką augo, o jų – ne. Matote, mes neturime tikslo užkariauti rinką, negalvojame bent jau kol kas apie plėtrą. Buvo momentas, kada buvau sugalvojęs plėstis – išsiplėtėme dvigubai, bet vos nenumirėme, nes pradėjome samdyti atsitiktinius subrangovus, pridarėme broko, ėmiau nebevaldyti situacijos. Plėtra galima tik tada, kai jai esi labai gerai pasiruošęs. Kur kas svarbiau kokybė. Mes kalame vinį, pjauname lentą, sukame varžtą – viskas! Bet mums tą darbą reikia daryti labai kokybiškai. Siuntėme į kursus santechniką, elektrikus, kaip firma, galinti statyti sudėtingus namus, taip pat gavome atestatą. Tai buvo jau senokai. Bet esmė ta, kad mes nuolat tobulėjame, žiūrime, ne kaip sieną gerai padaryti, o į pastatą kaip į visumą, kaip į produktą. Ir dabar turime minčių. Šiuolaikiniame name yra apspręsti du rodikliai – projektuojamas šiluminės energijos suvartojimas ir kontrolė. Kai pastatome planuojamo energetinio efektyvumo namą, realiai niekas negali įrodyti, kad taip ir yra, nėra kontrolės, pagal ką jo efektyvumą įvertinti. Tačiau jei atsirastų prietaisas, o tokių jau yra, kuris tą parodo, kad energijos pastate suvartojama tiek, kiek yra planuota ir tiek, kiek sakome, vadinasi keliame užsakovams pasitikėjimą savo darbu. Lietuvoje tokie prietaisai kol kas nėra praktikuojami, bet man yra toks noras juos sumontuoti užsakovui dovanų.
– Kiek namų esate iš viso pastatę?
– Kažkada skaičiavau. Dabar tiksliai nepasakysiu, bet apie 200 tikrai. Įvairiausių. Pastaruosius dvejus metus mes dirbame tik Lietuvoje, anksčiau teko padirbėti užsienyje, turėjome užsakymų Anglijoje. Dabar atakuoja vokiečiai, airiai, lenkai, su vienu danu jau deramės gal pusmetį. Bet kažkaip nusėdome Lietuvoje ir mums užtenka. Užsakymų jau turime praktiškai visiems 2021 metams. Planuojame pastatyti apie 15 namų.
– Negaliu nepaklausti, kaip Jūsų verslą paveikė pandemija?
– Niekaip. Jos praktiškai nejaučiu. Statybose irgi niekas nepasikeitė, brigadose dirba po tris žmones, akropolių ar maksimų nestatome, su žmonėmis kontakto neturime. Taigi, kaip dirbome, taip ir dirbame, jokių paramų iš valdžios neprašėme, prastovoms žmonių irgi neišleidome. Per pirmąją bangą gal tik bankai buvo išsigandę, nes daug kas statėsi iš paskolų. Bet dabar lyg tas išgąstis dingo, viskas lyg ir gerai. Neturiu kuo skųstis. Be to, neoficialiai mes šiais metais sutarėme, kad dirbame tik keturias dienas per savaitę su sąlyga, kad jei darbas prasideda 8 val., tai ir pradedam. Darbą prailginom valanda, dirbame iki 18 val. su vienos valandos pietų pertrauka. Bet penktadienis jau poilsio diena. Manau, kad nerasite tokios statybos kompanijos, nes statybininkai paprastai skuba, vėluoja. O man svarbu, kad gerai jaustųsi žmonės. Mes negalime mokėti tokių atlyginimų kaip Vilniuje, bet mes galime padaryti mūsų veiklą efektyvią suteikiant vieną papildomą poilsio dieną. Alga dėl to niekam nesumažėjo nė cento, bet vertinant darbo efektyvumą žiauriai pasiteisino. Ką padarydavome per tris keturias ar penkias dienas, padarėme per dvi. Tik nuo lapkričio 1 d. grįžome vėl prie seno grafiko, nes gamta neleidžia ilgiau dirbti, temsta greitai. Bet penktadienį dirbame iki pietų. Kai ims ryte anksti švisti, o vėlai temti, gal jau kovą vėl grįšime prie keturių darbo dienų ritmo. Man svarbu sudėlioti procesą taip, kad visi gerai jaustųsi.
–Jūs vadovaujate dar ir Šakių verslo klubui. Kaip sekasi?
– Prieš kokį mėnesį baigėsi kadencija. Bet Šakiuose nėra norinčių tokias pareigas užimti. Sakiau, kad nieko anoje kadencijoje nenuveikiau. Dėl įvairių priežasčių. Tai sakau, duokite man antrą kadenciją – sėdu ir galvoju. Manau, kad mes kaip verslininkai nežinome, ko norime. Verslas nežino. Mums, man reikėtų pagalvoti, ką galėtume šitam kraštui suorganizuoti ir duoti. Turiu kelias mintis: ką galime duoti savo krašto kultūrai, kaip suaktyvinti jaunus žmones, ir kaip išjudinti senjorus, kurie dar ir norėtų, ir galėtų ką nors veikti. Turėtume išsikelti tikslus ir visi įsijungti. Reiktų, kad šakiečiai verslininkai pasijaustų svarbūs, nes, būkime atviri, esame pragmatiški – darau savo reikaliuką ir nelįskit. Taip, mes užimti, darome daug. Smulkiame versle taip būna, kad daug ką pats turi daryti ir laiko kitkam nelieka. O kiek jo sugaištame tuščiai, kiek prašnekame? Geriausias pavyzdys – „Zanavykų sąšauka“. Bet žiūrėkime į ją kaip į patirtį. Jeigu nėra kibirkštėlės ir niekam nieko nereikia, tai gali ant blakstienų atsistot, vis tiek niekas nepasikeis. Man pasidarė tai labai svarbu – gal pasenau? Jei atvirai, tai mes, Šakių verslininkai, neužauginome verslaus jaunimo. Neužauginome kartos, o gal ji pati užaugo, bet ji nedalyvauja jokiose visuomeninėse veiklose. Pramonės ir amatų rūmai, Verslo klubas – jaunimo ten nėra. Mes nieko nepadarėme, kad jis ten būtų. Nesakau, gal yra daug protingo jaunimo, kurie daro verslus, bet jie čia, Šakiuose, nemato perspektyvos, nemato prasmės. Ir bėda ne juose, o mumyse, kad mūsų karta dirbome, kūrėme ir jiems neišaiškinome, kodėl mums čia dirbti prasminga. Todėl reikia galvoti, kaip tą prasmę parodyti.
