Tiekėjai skambina jau trečią kartą – jų sąskaita jau du mėnesius ant stalo stovi neapmokėta. Ir tokia sąskaita yra tikrai ne viena. O kur dar atlyginimų mokėjimai? Nusprendžiate nebekelti ragelio. Ar tai padės išspręsti problemą? Vargiai. Bet pinigų nėra ir jau nebežinote iš kur jų paimti, o neapmokėtų sąskaitų krūva ant stalo vis auga. Kreipiatės į teisininkus, jie įvertina situaciją, o tada nejaukiai nusišypso ir pareiškia: „Situacija labai bloga, per ilgai delsėte. Panašu, kad reiks skelbti bankrotą“.
Kas vertinama, sprendžiant ar reikia iškelti bankrotą?
Reikia suprasti, kad įmonė, turėdama 100 Eur neįvykdytų įsipareigojimų, tikrai nebus paskelbta nemokia, nors šiandieninis teisinis reguliavimas formaliai tai ir leistų. Taigi, teisme vis dar išlieka aktualūs bendrovės nemokumo vertinimo kriterijai.
Vertinant bendrovės nemokumą vertinami balanso ir likvidumo rodikliai (balanso ir likvidumo testai), o taip pat ir gyvybingumas – paprastai tariant, kokios įmonės ateities perspektyvos, vykdant įsipareigojimus.
Nemokumas dažniausiai tapatinamas su apyvartinių lėšų trūkumu – kai vėluojama finansuoti einamąją veiklą, vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, mokėti darbo užmokestį ir kt. Tai likvidumo testas – kiek įmonė yra pajėgi veikti ir vykdyti įsipareigojimus.
Balanso testas atskleidžia, koks yra įmonės įsipareigojimų ir turimo turto santykis, taip pat svarbu kiek įsipareigojimai viršija turto vertę.
Na ir paskutinis kriterijus – bendrovės gyvybingumas, rodantis, kiek įmonė pajėgi vykdyti veiklą ir generuoti pelną. Teismų praktikoje šis kriterijus detalizuojamas:
• kokios priežastys lėmė įmonės nemokumo problemas;
• kokią ūkinę komercinę veiklą vykdo juridinis asmuo;
• kokios yra šios veiklos perspektyvos, numatomos gauti pajamos (pelnas), ar jos leis ateityje įvykdyti skolinius įsipareigojimus kreditoriams;
• kiek darbuotojų dirba įmonėje (darbuotojų skaičiaus kaita) ir pan.
Kada jau laikas skelbti bankrotą?
Visada išlieka rizika, kad vadovas inicijuos nemokumo procesą per anksti. Taip gali nutikti įvertinus tik formalius vertinamuosius kriterijus, neturint patirties ar praktikos, vadovaujantis blogąja praktika ar pavyzdžiais, betarpiškai pasitikint savo ar kolegų, kurie neva „praėjo tą patį“ patarimais.
Nepasitarus su teisininkais, tokia situacija įtrauks bendrovę į teisminius procesus. Per anksti kreipusis dėl bankroto, bet teismui neiškėlus bankroto bylos, gali būti padaryta žala bendrovės dalykinei reputacijai, gali nukentėti bendrovės įvaizdis prieš verslo partnerius, bendrovė gali patekti į nepatikimų bendrovių sąrašą, nepriklausomai nuo to, kad įmonė yra moki ir vadovas suklydo dėl bendrovės nemokumo.
Žinoma, būna, kad įmonės bankroto procesą gali inicijuoti per vėlai. Vadovai dažnai pervertina savo galimybes ir mano, kad tam tikros aplinkybės bendrovės gyvybingumui įtakos neturės, mano, kad dedama daug pastangų, bendrovė sunkiai, bet vis dar vykdo veiklą ir pavėluoja kreiptis į teismą dėl nemokumo proceso inicijavimo arba apskritai dėl jo nesikreipia. Vis dėlto, jeigu visos vadovo pastangos buvo nereikšmingos ir įmonei nepavyksta toliau tęsti veiklos, vadovo lauks rimtos pasekmės, susijusios su pareigos, inicijuoti nemokumo procesą, nevykdymu.
