Antrus metus iš eilės ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje pavojaus varpais skambina ekologine žemdirbyste užsiimantys ūkininkai. Nuo 2007 m. sparčiai didėję ekologinių ūkių plotai 2022 m. pradėjo trauktis. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, vien pernai ekologinių ūkių plotas šalyje sumažėjo 6 proc., o VšĮ „Ekoagros“ skaičiavimais, tokių ūkių skaičius sumažėjo 10 proc. Vis tik Arvydas Kelečius, vadovaujantis mokomajam ūkiui Vilkijoje, įžvelgia ir kitą tendenciją – net susiduriant su ekonominiais iššūkiais, ūkininkavimas nenaudojant „chemijos“ nepraranda aktualumo ir tiek jauni, tiek vyresni žmonės nori kuo daugiau sužinoti, kaip pasiekti tokio ūkininkavimo efektyvumo.
Jis pastebi, kad ekologiškai ūkininkauti paprastai atsisakoma ten, kur naši žemė ir jos kaina didesnė. Brangią ir derlingą žemę stengiamasi išnaudoti kiek įmanoma ekonomiškai naudingiau, todėl cheminių augalų apsaugos priemonių ir trąšų nenaudojantys ekologiniai ūkiai negali varžytis su tradiciniais derliaus gausumu. Tačiau, ten, kur tradicinės žemdirbystės pelningumas mažesnis, atsiveria daugiau galimybių ekologiškai žemės ūkio gamybai.
Ekologiniai ūkiai telkiasi šeimos ūkių rankose
„Skaičiai rodo, kad ekologinių ūkių mažėja, bet galima pastebėti ir tai, kad toks ūkininkavimas pamažu grįžta, tik jis labiau koncentruojasi šeimos ūkiuose“, – įžvalgomis dalijasi Kauno technologijų mokymo centro (Kautech) Vilkijos skyriui priklausančio mokomojo ūkio vadovas A. Kelečius.
Jo nuomone, apie darbą ūkyje svarstantys žmonės orientuojasi ne tiek į pramoninius ūkius, kiek į šeimos: „Jie domisi ir mišriais, ir ekologiniais ūkiais. Sako, turim du tris vaikus ir norim, kad jie nuo mažens pratintųsi prie ekologinės gamybos, tausojamosios žemdirbystės.“
Suprantama, ekologiškai ūkininkauti nėra paprasta, su tuo susidūrę žemdirbiai tvirtina, kad tai „aukštesnis pilotažas“ ir išlieka tik šia idėja tikintys entuziastai. Tokiai nuomonei pritaria ir žemės ūkio gamybos verslo darbuotojus rengiantis A. Kelečius. Pasak jo, neretai penkerius metus taip paūkininkavę žemdirbiai, pasibaigus sutarčiai, grįžta prie tradicinės žemdirbystės, nes įveikti iššūkius nėra lengva, o svarbiausia, ne visada pavyksta pasiekti teigiamo finansinio balanso.
Pakovoti įmanoma ir be „chemijos“
Pasėlių priežiūra (piktžolių, kenkėjų ir ligų kontrolė) be cheminių apsaugos priemonių – tai didžiausias iššūkis, su kuriuo paprastai susiduria ekologiškai ūkininkauti nusprendę ūkininkai.
Ūkio vadovas akcentuoja, kad itin svarbu suvaldyti piktžoles, įtakojančias tiek ligų, tiek kenkėjų plitimą. „Mūsų ūkiui pavyko sėkmingai pereiti nuo chemizuotos prie ekologiškos žemdirbystės, kontrolierių įvertinimas buvo teigiamas. Suvaldyti piktžolių plitimą labai padėjo ekologinės akėčios. Prieš sėją kas penkias dienas akėjame žemę, taip sunaikindami piktžoles, jų daigams dar nepradėjus lįsti iš žemės, – tvirtina A. Kelečius, pabrėždamas, kad taikant šį metodą, sunaikinama iki 90 proc. nereikalingų augalų. – Žinoma, gavome mažesnį žieminių kviečių derlių, 2,5 t/ha, bet apskaičiavę, kiek būtų atsiėjusios trąšos ir cheminės augalų apsaugos priemonės, pamatėme, kad vis tik pavyko sutaupyti. Mokomajame ūkyje dirbę mokiniai, beje, ne maža jų dalis yra iš ūkininkų šeimų, stebėjosi, kaip pakankamai veiksmingai galima ūkininkauti ir be agrochemijos, taikant vien mechaninį žemės dirbimo būdą.“
Yra dar vienas ekologiniams ūkiams aktualus dalykas – sėjomaina. Tam svarbus teisingas kultūrų parinkimas. Į dirvą, kurioje augo augalai, iš gilesnių dirvožemio sluoksnių galintys surinkti ir šaknyse sukaupti daugiau azoto ir kitų maisto medžiagų, pasėtos kitos kultūros lengviau jomis apsirūpina. Tokių augalų šaknų sistema silpnesnė, todėl iš gilesnių dirvos sluoksnių neįstengia paimti augimui reikalingų elementų.
„Nereikėtų pamiršti, kad taikydami sėjomainą, galime sumažinti ir ligų bei kenkėjų plitimą, – primena A. Kelečius. – Pavyzdžiui, kviečius puolantys kenkėjai nepuola pupų, lygiai taip pat grybelinės ligos, tarpstančios kviečiuose, nyksta pasėjus pupinius augalus.“
Svarstantiesiems imtis ekologinio ūkininkavimo specialistas pataria pradėti nuo trijų pagrindinių darbų: piktžolių kontrolės akėjant, sėjomainos ir tokiam ūkininkavimui skirtų biopreparatų. Pastaruosius kitą sezoną planuojama pradėti naudoti ir mokomojo ūkio laukuose.
Derlius be cheminių preparatų kuklesnis, bet sveikesnis
Ne vienerius metus ekologiškai ūkininkaujantys žemdirbiai žino, kad tokio derliaus kaip tradiciniuose ūkiuose tikėtis naivu. Tuo betarpiškai gali įsitikinti ir mokomajame ūkyje Vilkijoje besidarbuojantys mokiniai. Anksčiau cheminius augalų apsaugos preparatus naudojęs ūkis pernai pradėjo keisti profilį, orientuotis į tausojamąją žemdirbystę, tad jau gali matyti skirtumus.
50 ha žemės sklype auginami kviečiai, avižos, pupos, šiemet pirmąkart buvo pasėti grikiai. Iškūlus žieminius kviečius, deja, teko pripažinti, kad, auginant be „chemijos“, derlius mažesnis. „Bet labai pasiteisino akėjimas ekologinėmis akėčiomis – pridygo mažiau piktžolių, laukai buvo švaresni, grūdai byrėjo sausesni. Kol kas mūsų ūkis pereinamojoje stadijoje, todėl šiemet grūdų negalėjome parduoti kaip ekologiškų, vis tik, suskaičiavę sąnaudas, gavome ir šiek tiek pelno“, – darbo rezultatais dalijasi ūkio vadovas.
Tikimasi, kad, kitą sezoną panaudojus ir biopreparatų, užderės gausesnis derlius. Be to, kviečiai bus sėjami į laukus, kuriuose šiemet augo pupos. Kaip tik šiuo metu žemės ūkio technika nuiminėja jų derlių. Tradiciškai ūkininkaujantys žemdirbiai tai galėjo padaryti anksčiau, mat naudoja cheminius preparatus, skatinančius greitesnį jų brendimą. Ekologiniame ūkyje laukiama, kol pupos subręs natūraliai, todėl ir derlius vėlyvesnis.
Dar vienas dėmesio vertas eksperimentas – avižų naudojimas biokurui. Dalis ūkyje užaugintų avižų buvo maišomos su drėgnomis pjuvenomis ir gautas kuras naudojamas ūkio pastatams šildyti. „Pabandę pamatėme, kad toks šildymo būdas pasiteisina, dabar turėsime galimybę patys pasigaminti kuro ir šildyti visą mokomojo ūkio kompleksą. Toks būdas tinka ir individualiems namams šildyti, esu girdėjęs gerų atsiliepimų. Beje, jį galima naudoti ir ūkių džiovykloms, jis puikiai pakeičia dyzelinį kurą“, – prieinamo ir nebrangaus, iš avižų pagaminto biokuro galimybes vardija A. Kelečius.
Jau rengiama ir nauja programa, pritaikyti mokyti tiksliojo ūkininkavimo. Pasak ūkio vadovo, šiuo metu ji itin aktuali, nes į Lietuvos ūkius atvažiuoja nauja technika ir ūkininkams reikalingi darbuotojai, mokantys ja dirbti, įsisavinę naujas į techniką įdiegtas programas. Jau dabar net ir patirties turintys ūkininkai nevengia užsukti į mokomąjį ūkį pasitarti, kaip efektyviau išspręsti vieną ar kitą problemą, atsiunčia savo darbuotojus pasitobulinti tiek kultūrų auginimo, tiek žemės ūkio technikos remonto srityse.
