• Pramonė. Ko reikia Kauno augimui?

    Pramonė. Ko reikia Kauno augimui?

    Kauno istorija ilga ir turtinga, miestas kelis kartus keitė savo veidą ir ieškojo identiteto, kurį paskutiniais šimtmečiais tvirtina pramonės sektoriuje. Apie Kauno ir jo regiono pokyčius, augimą ir iššūkius kalba Benjaminas Žemaitis – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas.

    Kaip keitėsi Kaunas, ir kokie iššūkiai?

    Kaunas daug kartų keitė savo veidą, jei pažvelgtume, pavyzdžiui, į XV a. Kaunas pirmiausia buvo Hanza prekybos ir amatų miestas, vėliau buvo keli vegetavimo šimtmečiai, kol galiausiai XIX a. mieste ir regione pradėjo kurtis įvairios gamyklos. XX a. jau išsivystė didžiulė pramonė: atsirado gamyklos Kėdainiuose, Kaišiadoryse, Jonavos trąšų gamykla, Prienuose – aviacijos gamykla, Raseiniuose – siuvimo fabrikas, visame regione pradėjo augti pramonė.

    1990-aisiais dirbome ir tenkinome didžiulius Sovietų Sąjungos poreikius. Aptarnavome 250 mln. gyventojų ir turėjome didžiulį potencialą. Tai buvo labai specializuotos gamyklos su dideliu efektyvumu. Trečdalis Lietuvos pramonės specializavosi karo pramonėje, o po nepriklausomybės paskelbimo ši pramonės šaka beveik iškart buvo nukirsta. Likusi pramonė ir toliau dirbo Rusijos rinkai, ji susitraukia iki 150 mln. gyventojų. Todėl ir gamyba tuo metu sumažėjo du kartus ir didelė dalis specialistų – Inžinierių, tapo nereikalingi. Jie buvo priversti ieškoti naujų darbo nišų, persikvalifikuoti. Vieni atrado save versle, kiti – emigravo.

    Situacija stabilizavosi ir pirmasis „atsispyrimas nuo dugno“ įvyksta apie 2000 m. Pramonė vėl pradeda augti, baigiasi Rusijos krizė, o Europoje prasideda „pramonės pavasaris“. Tačiau praėjus vos keliems metams, 2008-aisiais pasaulio ir Lietuvos pramonės laukė nauja krizė. Vėl sustojome, o inžinerinis potencialias buvo dar labiau blaškomas. Tačiau mūsų pramonė sugebėjo išsilaikyti ir net „tempia“ visą Lietuvos ekonomiką.

    2010-2014 eksportas į Rusiją stipriai augo, ypač maisto prekių sektoriaus. Tačiau Rusijos embargas uždarė šią rinką ir vėl turėjome sustoti. Įmonių eksportui reikėjo persiorientuoti iš rytų į vakarų rinkas, tačiau mūsų verslui tai nebuvo labai sudėtinga, nes daugiau nei per 15 metų jis išmoko prekiauti, komunikuoti ir bendradarbiauti su vakarų partneriais.

    Dar 2012 m. pradėjo ryškėti darbuotojų trūkumo ir specialistų rengimo problema. Nors tuo metu buvo didelė bedarbystė, tačiau dėl vykusių krizių inžinerinis potencialas buvo išblaškytas, geri specialistai buvo pakeitę darbo pobūdį. Tad ėmė ryškėjo inžinierių stygiaus tendencija, kuriai augant ji virto rimta grėsme. Šiandien tai matome ir ne tik pramonės sektoriuje.

    Vis dar gajūs mitai, kad pramonė yra mirštanti sritis, kad jos specialistai neturi ateities, atlyginimai maži, o darbo sąlygos nepasikeitusios nuo XIX a., kai reikėdavo dirbti purvinuose fabrikuose su dideliais kaminais, iš kurių kyla juodi dūmai, aplinka tamsi ir šalta. Prie įvaizdžio gerinimo neprisideda ir šalies politikai, kurie prieš kelis metus paklausė, ar Lietuva turi pramonę, nors ji sukuria net 20% Lietuvos BVP.

    Tai viena perspektyviausių ekonomikos sričių, kuri neša tikrą proveržį. Jau dabar matome, kad darbo sąlygos yra kardinaliai pasikeitusios. Inžinieriai dirba naujose patalpose su naujausia programine įranga. Ateinanti 4-oji pramonės revoliucija pradeda šią sritį auginti dar labiau, paversdama darbą įdomesniu ir intelektualesniu, kai bereikės tik tobulinti ir prižiūrėti mašinas, kurios atliks visą juodą darbą.

    Situacija šiandien. Ar vis dar stipriai trūksta inžinierių?

    Praėjusiais metais šalies BVP augo 3,8%. Šiemet planuojamas 3,2% augimas. Tačiau pradeda trūkti darbo rankų. Jei neišspręsime šios problemos ir neparodysime jaunimui perspektyvų, tada stos visos šalies augimas ir prognozuojama, kad BVP smuks iki 1,2%.

    Prieš 4-5 metus nebuvo norinčių studijuoti inžinerinių specialybių, problema tikrai buvo opi. Šiandien, dėka sunkaus aukštųjų mokyklų, verslo, prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei kitų suinteresuotų pusių darbo, jaunimas pradėjo matyti inžinerinių specialybių potencialą ir poreikį. Situacija po truputį pradėjo keistis, tačiau problema vis dar išlieka. Tą pačią problemą turi ir pramonės flagmanė Vokietija ir kitos didžiosios šalys.

    Spręsdami šią problemą glaudžiai dirbame su aukštosiomis mokyklomis, artimai bendradarbiaujame su kolegijomis dėl praktikos galimybių versle. Labai svarbu įdomiomis ir perspektyviomis studijų programomis sudominti jaunimą. Pavyzdžiu, Kauno technikos kolegija pradėjo vykdyti Orlaivių mechanizmų techninio eksploatavimo inžinerijos studijų programą. Tai programa, kuri turi aukštą pridėtinę vertę, pritraukia užsienio investuotojus ir piniginius srautus į Lietuvą.

    Tuo pačiu vykdome ir regiono klasterizaciją. Tai reiškia, kad viename regione yra sukaupiama kritinė masė žmonių, giminingų inžinerinių profesijų atstovų, kurie lengvai gali pereiti ir dirbti gretimoje pramonėje, giminingose specialybėse.

    Visa tai didina ir Kauno regiono konkurencingumą. Tačiau iki galo neišsprendžia specialistų trūkumo problemos. Šiai dienai apytiksliai kasmet reikia virš 1000 inžinierių, o tiek mes neparuošiame, todėl deficitas tik auga.

    Jei specialistų trūkumas auga, kodėl būtent į Kauną, kur aršiausia konkurencinė kova ateina tokie užsienio pramonės gigantai kaip „Continental“, „Hellia“, „Holister“ ir kiti?

    Inžinerinė pramonė, pirmiausia, yra žmogiškieji ištekliai. Mūsų specialistai tikrai yra aukštos kvalifikacijos. Klasterizacijos ir istorinio paveldo dėka, čia yra didžiausias šios srities specialistų skaičius. Taip pat Kaune įsteigtos ir pagrindinės aukštosios mokyklos, kurios ruošia inžinierius ir kuria inžinerines tradicijas. Turime profesinį mokymą, viduriniąją grandį – kolegijas ir universitetus. Juk Vilniuje būtų paprasčiau, žvelgiant iš logistinės pusės, tačiau įmonės renkasi Kauną, žmonių patirtį ir kvalifikaciją. Kokybės ir kainos santykį.

    Žinoma, investuotojai yra optimistai, todėl tikisi dalį specialistų pervilioti ir iš regione veikiančių įmonių. Taip greičiausiai ir bus. Tačiau perėjimus lems ne tik didesni darbo užmokesčiai, o noras dirbti vakarietiškoje darbo aplinkoje ir kultūroje. Yra Kaune dalis įmonių, kurios net lenkia vakarietiškas įmones inovacijomis ir kultūra. Iš jų tikrai neišeis daug žmonių. Regione labai daug dirba Norvegijos, Švedijos kompanijų, kurios jau čia atvyksta tobulintis. Kitiems, norint nepralaimėti konkurencinėje kovoje, kuri Kaune tikrai stipri, reikės pasitempti.

    Kitas darbuotojų šaltinis – galimybė pritraukti panašių profesijų atstovus, smulkiojo verslo savininkus, bedarbius, perkvalifikuoti žmones. Žinomi vardai pasiekia daug daugiau auditorijos, todėl į pramonę atsigręš, vėlgi, daugiau žmonių, o tai yra labai naudinga visam sektoriui.

    Naujos kompanijos padidins įtampą darbo rinkoje, tačiau tuo pačiu praplės galimybes jauniems žmonėms įsidarbinti. Paskatins jaunimą pažiūrėti į gamybą, ne tik į prekybą ir paslaugas. Parodys, kad ir čia galima uždirbti, dirbti geroje, šiuolaikiškoje aplinkoje su vakarietišku požiūriu į darbą ir žmogų. Atėjimas yra teigiamas, nes, viena vertus, paskatins naujos darbo jėgų pritekėjimą, o, antra vertus, privers esamas įmones pasitempti.

Skip to content